Publikacijos
Architektūra žmogui
Kokia architektūra pasauliui reikalinga šiandien? Ar gali, ir kaip architektūra gali padėti spręsti socialinės atskirties, skurdo, švietimo, sveikatos apsaugos infrastruktūros trūkumo, ekologines stichinių nelaimių sukeltos būsto, infrastruktūros, tapatumo, pilietiškumo ir kitas, rodos, tiesiogiai labiau ne su architektūra, o politiniais ir ekonominiais sprendimais susijusias problemas?
Į šiuos klausimus diskusijose ir paskaitose ir bandė atsakyti rugpjūčio pradžioje Durbane, Pietų Afrikoje vykusio Tarptautinės architektų sąjungos (UIA) kongreso dalyviai iš viso pasaulio.
SAVOMIS RANKOMIS STATYTA MOKYKLA AFRIKIEČIAMS – IR UŽDARBIS, IR IŠSILAVINIMAS
Architektas Francis Kere iš Burkina Faso savo pranešime pabrėžė, jog pridėtinė architektūros vertė yra jos prisiimama socialinė atsakomybė ir tai, kaip ji realiai pagerina vietinių žmonių gyvenimo kokybę. Pagrindinė architekto praktikos linija – savo iniciatyva iš vietinių statybinių medžiagų, pagamintų pačių vietinių gyventojų, Burkina Fase statyti mokyklas ir kitus bendruomenei skirtus pastatus. Taip vaikai gauna kokybiško, komfortiško išsilavinimo galimybę, suaugusieji – darbo statybos metu, bendruomenė – progą susitelkti kartu kuriant visiems reikalingą pastatą.
Mokykla Gando. Fotografijos šaltinis: http://www.kerearchitecture.com/projects/primary-school-gando/
Socialinės infrastruktūros kūrimas šalyje, kur trūksta elementarių civilizacijos teikiamų patogumų, F.Kere nuomone, yra prioritetinis uždavinys. Jį architektas stengiasi įgyvendinti kiekviena proga, pavyzdžiui, Vokietijos menininko Christoph‘o Schlingensief‘o finansuojamas operos Burkina Fase projektas išsiplėtė iki daugiafunkcinio kaimelio, kuriame prie operos pastato sau vietos rado ir dirbtuvės, ir medicinos centras, ir mokykla, ir svečių namai.
Operos kaimas Burkina Fase. Fotografijos šaltinis: http://www.kerearchitecture.com/projects/opera-village/
Nors F. Kere gimtinėje inicijuojami visuomeninių pastatų projektų biudžetai – itin kuklūs, jie stebina komforto, estetikos ir eksploatacijos racionalumo lygiu. Architektas ekologiškumo, racionalumo sampratą interpretuoja išradingai ir paprastai, pasitelkdamas tradicinius, išbandytus erdvinius sprendimus: komfortas pastato viduje pasiekiamas sudarant natūralius skersvėjus, dirbtinė ventiliacija tampa nebereikalinga. Architektas šiuolaikinei architektūrai pritaiko tradicines architektūros formas ir viską, ką gali pasiūlyti aplinka: net supjaustyti puodai gali tapti statybiniais stoglangių elementais (mokyklos biblioteka Gando, Burkina Fase). F. Kere teigimu, vietinės medžiagos ir per šimtus metų išbandyti, tačiau naujoviškai pritaikyti architektūriniai sprendiniai padeda ne tik sutaupyti, bet ir sukurti kokybišką, ekologišką, prie savito klimato puikiai pritaikytą pastatą, kuris, be viso to, savo įvaizdžiu dera ir su vietiniu kraštovaizdžiu, ir žmonių kultūriniu mentalitetu.
Mokyklos biblioteka Gando, Burkina Fase. Fotografijos šaltinis: http://www.kerearchitecture.com/projects/school-library-gando/
ŠIMTMEČIŲ SPRENDINIAI UŽTIKRINA EKOLOGIŠKUMĄ, TAUPUMĄ IR KOMFORTĄ
Šiems principams antrina ir daugiausia Mumbajuje (Indija) dirbantis architektas Rahul Merhotra. „Tačiau neretai etnografinis savitumas, tradicija fetišizuojama kaip priešingas polius globalizacijai. Pastarosios išvengti neįmanoma, todėl architektai susiduria su uždaviniu ieškoti būdų, kaip lokalizuoti globalias programas ir funkcijas, ateinančias į mūsų miestus“, – svarsto architektas. Vienas iš būdų, anot jo, yra pritaikyti naują architektūrą prie vietinio klimato ypatybių: pavyzdžiui, vietoje ištisai įstiklinto biurų dangoraižio kurti kompleksą su nedidelėmis tradicinėmis erdvėmis: vidiniais kiemais, fontanais, vėsinančiomis verandomis, skatinti natūralų oro judėjimą.
Hewlett-Packard centras Bengaluru, Indijoje. Fotografijos šaltinis: http://rmaarchitects.com/architecture/hewlett-packard-software-campus/
Kita vertus, anot R. Merhotros, šiuolaikinė architektūra globalius pasiekimus turėtų pritaikyti ir lokalioms programoms, praturtinant jas papildomomis funkcijomis, gerinančiomis socialinį klimatą, higienos sąlygas, komfortą. Mumbajaus lūšnynuose vienas tualetas tenka 1440-čiai žmonių. Viešosios įstaigos SPARC projektą įrengti lūšnynuose 300 viešųjų tualetų R.Merhotros komanda išplėtė, pasiūlydami tualetų pastatuose įrengti taip pat ir erdves bendruomenės centrui bei būstą tualeto valytojui. Eksperimentiniame projekte architektai išbandė ir saulės kolektorius, kurių dėka naktį apšviesti tualetai tapo saugesni.
Viešosios įstaigos SPARC projektas: 300 viešųjų tualetų. Fotografijos šaltinis: http://rmaarchitects.com/architecture/community-toilets-for-sparc/
Projektuodami būstą dramblių prižiūrėtojams Džaipure, architektai atkūrė smėlio karjero suniokotą kraštovaizdį, sausoje teritorijoje įrengdami vandens telkinius, gausiai apželdindami vietovę vietinių želdinių rūšimis.
Būstas dramblių prižiūrėtojams Džaipure. Fotografijos šaltinis: http://rmaarchitects.com/architecture/hathigaon/
Nedideli dramblių prižiūrėtojų nameliai sugrupuoti aplink bendras lauko erdves – kiemelius, paviljonus. Šiame valstybės finansuojamame, nedidelio biudžeto projekte itin paprasta, rodos, net neužbaigta pastatų architektūra atspindi prioritetus, suteiktus kraštovaizdžiui ir dramblių prižiūrėtojų reikmėms, susijusioms su darbu lauke. Minimali išraiška taip pat leidžia kiekvienam gyventojui įsirengti savo būstą pagal individualius norus. Kaip teigė R. Merhotra, įgyvendinus šį projektą dramblių prižiūrėtojų, vienų iš neturtingiausių Indijos visuomenės narių, gyvenimo kokybėiš dalies aplenkė net vidutines pajamas gaunančių žmonių, kurie kai kuriuose miestuose iki šiol turi stovėti eilėse prie geriamo vandens.
NAUJAS ORIGINALUMAS – TRADICIJOSE
Kinijos architektas, architektūrinės Pritzkerio premijos 2012 metais laureatas Wang Shu, kalbėdamas apie šiuolaikinę architektūrą Kinijoje, komentavo, jog dėl trumparegiškos meilės viskam, kas nauja ir vakarietiška, Kinijos miestai drastiškai braunasi į gamtines ir kaimo teritorijas, jokio charakterio neturintys stiklo dangoraižiai keičia subtiliai su gamta susiliejusius, kuklius, jaukius tradicinės architektūros pastatus. Taip, anot architekto, šiuolaikiniuose miestuose nelieka nei atminties, nei tikro gyvenimo pojūčio. Nepaliaujamas „amerikietiškos svajonės“ importas į Kiniją lėmė tai, jog per dvidešimt pastarųjų metų miestuose sunaikinta 90% istorinio paveldo.
Architektas savo projektuose stengiasi atkurti tradicinio Kinijos kaimo, nedidelio miesto atmosferą, mastelį, planavimo principus ir įvaizdį. Jo projektuojami nedideli, iki trijų aukštų iškylantys pastatai pasislepia tarp vešlios Kinijos kraštovaizdžio žalumos. „Kinijoje kraštovaizdis, o ne pastatai yra didžiausia vertybė. Miestas šiandien turi mokytis iš kaimo, kaip sukurti kokybišką aplinką“, – tikino W. Shu. –„Šiandienos architektūrai, kaip ir visoms kitoms meno šakoms (ir ne tik) svarbu išsiskirti, būti kitokiai, pastebėtai. Išeitis paprasta – tradicija šiuolaikiniame pasaulyje ir reiškia „skirtingumą“. O tradicija – tai ne tik tai, kas paprasta, grubu ir senamadiška. Jos pagrindas – sudėtingas, gilus, subtilus mąstymas, galintis atvesti prie netikėtų inovacijų.“
Architektą galima vadinti šiuolaikiškai interpretuojamos tradicijos, o kartu ir savotišku ekologijos apologetu: savo pastatams jis naudoja jau nugriautų senų pastatų ir statinių liekanas – plytas, čerpes, gatvių grindinį. Tačiau kitaip, nei įprasta: pavyzdžiui, viena ant kitos sukrautos čerpės formuoja naujo pastato fasadą.
Ningbo muziejus. Fotografijos šaltinis: http://www.pritzkerprize.com/2012/works
W. Shu teigia, jog nauji statiniai turi integruotis ne tik į egzistuojantį kraštovaizdį, bet ir į susiklosčiusį vietinių žmonių gyvenimo būdą. „Jei prieš gatvės rekonstrukciją smalsiai mus pro duris stebėjusi senutė po rekonstrukcijos taip pat kaip gatvės šeimininkė šypsosi iš už tų pačių durų – projektas pavyko“, komentavo W. Shu.
Zhongshan gatvės rekonstrukcija, Hangzu. Fotografijos šaltinis: http://iwan.com/photo_Zhongshan_Road_Wang_Shu.php
Humaniškumas, prioritetas galutinio vartotojo – miesto gyventojų, bendruomenių, atskirų individų – reikmėms šiandienos pasaulio architektūros diskurse pamažu įgauna vis stipresnes pozicijas. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne estetinėms architektūros savybėms, o tai, kaip ji padeda sukurti geresnį gyvenimą visiems, nepriklausomai nuo jų socialinės ar finansinės padėties. Architektūra nebėra savo sultyse verdantis izoliuotas menas, svarstantis estetines dilemas. Architektūra, kuri reaguoja į artimiausios ir globalinės aplinkos pokyčius, kuri pasiūlo inovatyvias išeitis iš probleminių situacijų šiandien ir yra ta architektūra, kurios pasauliui reikia.
Pagal UIA kongreso medžiagą parengė Rūta Leitanaitė
Straipsnio antraštės foto: R. Leitanaitė
Susiję straipsniai: Baltiškas žaidimas taškais Afrikoje sudomino pasaulį
Projektą”Baltijos šalių architektūros sąjungų paviljono pristatymas Tarptautinės architektų sąjungos kongrese, Durbane” rėmė Lietuvos kultūros taryba.
