Uostamiesčio leidykla „Druka“ visuomenei pristato dar vieną klaipėdietišką projektą – knygą „Vizijų Klaipėda“ (sudarytojas Juozas Šikšnelis).

Leidinys unikalus tuo, jog jame miesto prie jūros ateities vizijas galėjo publikuoti kiekvienas klaipėdietis, ne tik projekto sumanytojų pakviesti autoriai – uostamiestyje žinomi kultūros, verslo, politikos bei pramogų pasaulio atstovai.

Tarp daugybės skirtingų asmenybių aprašytų Klaipėdos vizijų leidinyje publikuoti ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos nario, architekto Edmundo Andrijausko apmąstymai apie uostamiestį, jo tapatybės paieškas ir, žinoma, ateitį, kuri kuriama jau šiandien.

Publikuojame knygoje atspausdintą Edmundo Andrijausko tekstą.

Apie Miestą

Skęstančiam kasdienių problemų šurmulyje šiandieniniam žmogui darosi vis sunkiau pakelti galvą, išvalyti mintis ir pažvelgti virš nesibaigiančių aktualijų smogo. Ilgus dešimtmečius diegtas įsitikinimas, kad miesto kūrimu užsiima kažkas, kas turi viziją, jos realizacijos svertus ir išskirtines žinias, neugdė mumyse poreikio susieti savęs su miesto ateitimi. Įžvelgti ateities kontūrus kiekvienam iš mūsų trukdo ir profesinės veiklos angažuotumas, absoliutinantis savo srities problemas. Kita vertus, šios aplinkybės ir siūlo paprastus sprendimus: įsteikime, pastatykime, gaukime finansavimą, išrinkime gerą valdžią… To, matyt, pakaktų, jeigu miestą prilygintume gamyklai, gaminančiai, sakykime, alų pavadinimu „Švyturys“.

Bet miestas nėra įmonė. Miestas netgi nėra tik vieta, kurioje daugybėje namų miega, linksminasi ir dirba tūkstančiai žmonių. Miestas, jeigu tai MIESTAS, o ne gyvenvietė prie gamyklos, yra sudėtingiausias žmonijos kūrinys, pradėtas kurti prieš 10 tūkst. metų Jeriche ir kuriamas iki šiol. Žmonija nesukūrė nieko nuostabesnio ir bjauresnio, pakylėto ir žemo, tobulesnio ir chaotiškesnio, garbinamo ir nekenčiamo. Pagaliau Miestas prieš tūkstančius metų buvo ir yra vienintelė solidi žmonijos alternatyva Dievo duotai gamtai. Kartais ta alternatyva žavi, kartais atstumia, bet visada tai yra mūsų, mūsų tėvų ir protėvių gyvenimų rezultatas. Dažniausiai mes gauname jį kaip palikimą kartu su mamos dovanota knyga ir senelio pasodintu medžiu, kartu su prosenelių kapais ir jų pirmąją meilę menančiais suoliukais… Palaiminti tie miestai ir jų gyvenimai. Deja, neretai miestai atitenka mums kaip grobis, politinių vėjų atblokšti į mūsų rankas. Tai skausmingas kelias. Nei gaisrai, nei karai nepalieka tokių žaizdų, o jų gydymas gali tęstis ilgus dešimtmečius. Klaipėda ir mes Klaipėdoje jau beveik šimtmetį išgyvename tą sunkųjį virsmą. Ar jau girdime Miesto balsą? Ar suvokiame jo tapatybę? Kas yra Klaipėdos įvaizdis? Tai klausimai, kurie reiškia viena – mes ir Klaipėda dar nesame vienas kūnas, dar ieškome patvirtinimų, kad galime vadintis klaipėdiečiais, pagaliau, kad nesame tik trumpalaikio istorijos epizodo statistai šioje Baltijos pakrantėje. Į šiuos klausimus atsakys ateitis, bet, nors tai ir nėra komfortiška, pirmiausia turime pripažinti, kad po 1945 m. mes pradėjome naująją Klaipėdos bendruomenę. Ne naujiena ir tai, kad jau porą tūkstančių metų, kai „naujieji“, pristigę kantrybės išgirsti Miestą, imasi spręsti susigyvenimo su juo problemą dviem vienodai primityviais keliais. Vieni verčia arenas į būstus, bažnyčias – į arklides arba tiesiog griauna „modernių poreikių nebeatitinkantį“ Miestą. Antrieji, jau patyrę pirmųjų fiasko, puola atstatyti viską ir bet ką, kas buvo iki „naujųjų“ atėjimo. Žinoma, ta veikla pirmiausia nukreipta į fizinį miesto kevalą – jo pastatus, aikštes, gatves ir erdves. Vidinės miesto gyvasties, kuri iškeliauja su šimtmečiais miestą kūrusiais, neprisimena nei vieni, nei kiti. Tai, kad mes vis dar blaškomės tarp šių kraštutinumų, demonstruoja mūsų neįgalumą rasti ir suprasti sunkiai apčiuopiamą kompromisą, kuriame ir slypi ne tik galimybė išgirsti miestą, bet ir galimybė išgirsti vienas kitą.

Tačiau išgirsta tik besiklausantieji, supranta – norintieji suprasti. Mes, naujieji klaipėdiečiai, kol kas linkę tik išrėkti savo interesus, savo supratimą, savo nuoskaudas ir reikalavimus. Tuo tarpu miesto akmenys šnabžda tyliai ir jų nesigirdi nesibaigiančios kovos visų su visais šurmulyje. Net saujelė miesto autochtonų, kurių tėvų ir senelių kapai yra čia, nutyla. Kaip išgirsti ir suprasti? Kartais ima atrodyti, kad apskritai mums tai neduota. Ir iš tiesų, ar gali suvokti nuo XIII a. kuriamą Miestą tauta, kuri visus tuos šimtmečius išbuvo baudžiauninko kailyje, tauta, į miestus įkėlusi koją tik XX a., tauta, kurios raštingumas dar XIX a. pabaigoje tesiekė keletą procentų, pagaliau tauta, kurios kunigaikščiai, anot poeto Adomo Mickevičiaus, nepažįsta tėvynės. Kaip Vakaruose normanų vadai, jie jaučiasi namie visur, kur apsistoja; visur, kur įsmeigia ir iškelia vėliavą, jie pradeda naują dinastiją ir naują istoriją. Ne savo tautybę primeta, o mielai priima lenkų ar rusų tautybę. Bet visur, kur jie yra, viešpatauja jėgos ir užkariavimo idėja. Lengva pasinerti į saviplaką, juolab kad savęs menkinimas šiandien tampa tiesiog madingas. Tada puolame atstatinėti viską, ką pastatė JIE, tuo lyg tapdami truputį JAIS. Tą jau išgyvenome – lengviau buvo tapti lenku, rusu ar vokiečiu nei kurti savo kultūrą, raštą ar architektūrą. Imti ir naudotis, žinoma, paprasčiau nei kurti ir dalintis sukurtu. Bet tik kurianti ir duodanti Tauta ar Miestas išlieka. Išlieka nežiūrint visų negandų, okupacijų, gaisrų ir karų, kuriuos siunčia Likimas. Esame nei blogesni, nei geresni už kitas pasaulio tautas. Gebame išgirsti ir suprasti, gebame kurti ir dalintis, gebame mylėti ir atjausti, gebame susitelkti kūrybai.

Apie viziją

Šios knygos sudarytojų tikslai iš ties ambicingi. Apibrėžti miesto viziją – nedėkingas užsiėmimas ir šimtmečius gyvenant SAVAME mieste, ką jau kalbėti apie mūsų dalią Klaipėdoje. Tad mažytis diskursas į praeitį – miestų kūrėjų patirtis galėtų padėti.

Idealius miestus, jų vizijas žmonija pradėjo kurti nuo pat miestų atsiradimo. Nuo pat civilizacijos aušros miestų statytojai turėjo tikslą sukurti geresnę aplinką nei iki tol buvusioji. Kaip ir visos utopijos, tokie bandymai būdavo pasmerkti žlugimui: idealios (kūrėjų nuomone) urbanistinės schemos arba būdavo nebaigiamos realizuoti, arba po realizacijos pasirodydavo esą visiškai ne idealios, o dar ir ydingos. Tai nenuostabu, nes miesto tobulumo kriterijai buvo skirtingi įvairiose civilizacijose, įvairiais laikotarpiais, pagaliau – buvo skirtingos konkrečių miestų misijos.

Visgi, plačiąja prasme, iki Švietimo laikotarpio, t. y. XVII a. pabaigos, idealus miestas nebuvo suprantamas kaip vieta patogiai ir saugiai gyventi, dirbti ir ilsėtis visiems jo piliečiams. Pagrindinė miesto funkcija, be gyvenimo, prekybos, religijos ir valdžios ypač aktyviai formavusios miesto plėtrą, jos urbanistinį veidą, buvo gynybinis aspektas. Apsaugos efektyvumas tūkstančius metų išliko svarbiu miesto kriterijumi.

Suklestėjus Švietimo amžiaus idėjoms ir, kas ne mažiau svarbu, artilerijos technologijoms, miesto gynybinę funkciją perėmė toli nuo miesto esantys fortai, mažai įtakojantys miesto plėtrą jo humanizavimo kryptimi. Atsikratę įtvirtinimų, miestai pradėjo ieškoti idėjų, galinčių formuoti pagrindą miestų vystimuisi naujomis sąlygomis.

Renesansiniai miestai, liberalūs ir postliberalūs miestai, utopiniai miestai-valstybės, miestai-sodai, socialistiniai miestai – tai vis pastangos rasti tą vienintelį idealaus miesto receptą. Nuo W. Reno Londone iki G. Hausmano Paryžiuje, nuo F. Raito Brazilijoje iki A. Ščiucevo Maskvoje – visi manė galį pateikti universalų sprendimą.

Klaipėda taip pat pergyveno keletą tokio pertvarkymo bangų, siekusių „nevykusį miestelį“ atvesti į idealų būvį. Dar 1750 m. plane-projekte autoriai buvo užsimoję suteikti miestui, kaip buvo populiaru tuo laiku, radialinio miesto struktūrą. Šiandien tik ilgieji senojo turgaus kvartalai primena šį bandymą. Racionalesnis Pertvarkymo planas buvo sukurtas po Didžiojo 1854 m. gaisro – tada pirmą kartą buvo nušluota senoji Vitė, o ant Danės kranto suplanuota „tvarkingų“ septynių sandėlių rikiuotė. Įsitvirtino Prūsijos architekto K. F. Šinkelio įtvirtinta ir jo mokinių Vokietijos Reiche išplėtota raudonų plytų neogotikinė stilistika.

Žinoma, minėti bandymai yra tik vaikų žaidimai, lyginant su pokario „naujųjų klaipėdiečių“ užmojais. Po baisiųjų 1944 m. bombardavimų skaudžiai nukentėjusią Klaipėdą nuspręsta paversti šviesiu, žydinčiu socialistiniu miestu ir nušluoti prūsiškojo militarizmo tvaiką nuo Kuršmarių krantų. Tiesą pasakius, jeigu socializmas urbanistikoje, kaip ir kitose srityse, pasirodė tik bergždžia ir pavojinga idėja, tai 500 metų egzistavusią miesto savastį naujiesiems šeimininkams išvyti beveik pavyko: iki XX a. aštuntojo dešimtmečio Klaipėda iš esmės prarado Prūsijos miesto charakterį ir virto (beje, penkis kartus padidėjus gyventojų skaičiui) palei marias nutįsusių gyvenamųjų kvartalų ir pramonės, uosto įmonių vėriniu.

Praėjo 20 metų, kai patys, be jokių nurodymų iš Berlyno ar Maskvos, galime kurti savo Klaipėdą. Pasirodė, kad uždavinys tik pradžioje atrodė paprastas: iškilo ir suklestėjo daugybė „netikėtų kliūčių“. Menka mūsų patirtis būti miesto bendruomene ir rūpintis ne tik savo buto reikalais. Nesutramdomas naujalietuvių noras išsunkti visą įmanomą (dažnai ir neįmanomą) pelną iš įsigyto sklypo, spjaunant į kukliausius miesto, jo bendruomenės ar paveldo išsaugojimo interesus, ligota įstatyminė bazė, apgailėtinas politikų – teisėtos miesto valdžios – supratimas apie miestą iš esmės. Neturime profesionalios urbanizmo ir architektūros kritikos, praradome net ir turėtą miesto planavimo patirtį. Miesto teritorijos pavirto paklode, kurią kiekvienas agresyvesnis ar įtakingesnis vystytojas taikosi nutempti sau. Viešajam interesui atstovaujančios institucijos nepajėgia ar nenori padaryti nieko, kad jį apgintų. Ši negatyvioji pusė sukelia bendruomenės apatiją, leidžia išsikeroti chaosui, teisiniam nihilizmui, paverčia miesto plėtrą mėgstamiausia žiniasklaidos tema, nuolat teikiančia „karštas“ temas. Tas beveik nepavežamas objektyvių ir subjektyvių problemų vežimas, į kurį visi daugiau ar mažiau esame įkinkyti, atima jėgas ir galiausiai net norą veikti.

Apie tapatybę

Miesto, kaip ir valstybės ar ištisų regionų, tapatybė – trapus, sudėtingas ir kompleksiškas darinys. Tai lyg mozaika, sudėliota iš gamtos, lokalizacijos, papročių, veiklų, miesto vaizdą ir, žinoma, jo misiją reflektuojančių sudedamųjų. Bendrąja prasme identitetas apibrėžiamas kaip kategorija, susidedanti iš dviejų prieštaringų reiškinių: absoliučios tapatybės sąvokos (tai lygu tam) ir atskirumo, išskirtinumo sampratos, apibūdinančios nuoseklumą, pastovumą, tęstinumą. Kai kurie tapatumo ženklai yra nekintantys. Pavyzdžiui, Klaipėda yra miestas ant marių ir jūros kranto, bet dauguma tapatybės ženklų kinta ir mūsų atveju kinta greitai, iš esmės keisdami visą paveikslą. Įvairiomis progomis bandome apibrėžti miesto identitetą, bet dažnai bandymai ir lieka proginiais. O šurmuliuojanti aplinka tapatybės paiešką keičia įvaizdžio paieškomis. Taip turinys pakeičiamas forma – lengvai suprantama, nereikalaujančia jokių intelekto pastangų, paveikslėlių galerija. Neapsunkinta atsakomybės žiniasklaida išpopuliarina kokius penkis ar dešimt to įvaizdžio ženklų ir miesto tapatybę, jo identitetą jau reprezentuoja banalaus pavadinimo mokomoji brigantina, suomių laivų statytojų pagaminta sovietams, matyt, už pastarųjų patirtus nuostolius, okupuojant Kareliją. Štai toks miesto įvaizdis. Jeigu situacija būtų tik komiška, galėtume pajuokauti. Blogiau, kad tokie peršami „tapatybės ženklai“ apverčia aukštyn kojomis problemos sprendimą. Žinoma, ši problema ne tik ir net ne tiek Klaipėdos. Visa šalis prieš 20 metų atgavusi laisvę blaškosi savo tapatumo, šalies kūrimo tikslų, ateities vizijų ir vietos pasaulyje paieškose. Apsvaigę nuo vartojimo, nesibaigiančių šou ir pinigų troškulio, vis dar klaidžiojame po dykumą. Bet Mozės nėra ir išeiti iš jos niekas nepadės.

Nesiimsiu apibrėžti šiandieninės Klaipėdos tapatybės. Galime tik pažvelgti atgal ir pabandyti suprasti, kas buvo mūsų miestas prieš tris, penkis ar šimtą metų.

Iki XV a. mūsų miestas – tiesiog karinio ordino, siekiančio ekspansijos į Rytus, tvirtovė. Fortas fronto linijoje. Tvirtovės įvaizdis geriausiai atspindi to meto miesto tapatybę. Jo misija vienareikšmė – pirmyn į Rytus.

Po 1525 m. Prūsijos sekuliarizacijos ir kunigaikštystės sukūrimo ir iki pat XVIII a. vidurio – jau miestas-tvirtovė. Kaip ir daugybėje to meto Europos miestų, jame dominuoja militarinė funkcija. Jai pajungta didžioji dalis klaipėdiečių pastangų, miestas apsuptas neperžengiamu nuolat modernizuojamu bastionų žiedu, o priemiesčiai, rodos, atsiranda tik tam, kad eilinio antpuolio metu pačių miesto gynėjų būtų sudeginti. Bet yra ir esminis skirtumas – visa kovinė galia skirta apginti miestą (ir, žinoma, valstybę) ir ten kuriančius, prekiaujančius, tikinčius žmones.

Po Septynmečio karo ir rusų okupacijos pagaliau Klaipėdoje, kaip ir visoje Europoje, sužiba Apšvietos amžius. Miestas nusimeta bastionų grandines, pilies mūrus imama pardavinėti statytojams. Tačiau miesto išskirtinumą, jo identitetą apibrėžiančiu veiksniu tektų laikyti ne tik tai. Prekyba, pirmiausiai medienos prekyba per Klaipėdą, jos apdirbimas vėjinėse pakrantės lentpjūvėse, padaro miestą svarbiausiu tos rūšies veiklos uostu visoje Baltijoje. Žinoma, tai tik išorinis, iš esmės ekonominis naujosios miesto tapatybės ženklas, kuris tik sudaro sąlygas didžiuliams pasikeitimams. Randasi turtingųjų pirklių bendruomenė, bandanti imituoti anglišką gyvenimo stilių: beveik visa mediena eksportuojama į Britų salas, varganus baroko elementus pastatuose keičia taip pamėgtas Jungtinėje Karalystėje klasicizmas, plinta anglų kalba, mados ir papročiai. Klaipėdiečiai, kurie užsienyje verslo reikalų turi beveik vien tik su britais, yra taip pamilę šios salos gyventojų papročius, kad juos pamėgdžioja kiekviena proga, kas, be abejo, neapsieina be perdėjimo ir sukelia juoką. Rimtuose prekybos namuose kalbama tik angliškai, valgoma, geriama, žaidžiama ir linksminamasi tik angliška maniera; ir yra tokie grubūs ir nedraugiški kaip anglai. (P. Rosenvalis. Ruso pastabos apie Prūsiją ir jos gyventojus, surinktos 1814 m. keliaujant per šią šalį. Maincas, 1817). (Zembrickis J. Klaipėda XIX amžiuje. T 2. Lybra Memelensis. Klaipėda, 2004. 208 p.)

Napoleono karai pradeda, o Vokietijos Reicho sukūrimas 1871 m. baigia Klaipėdos perėjimą į naują modernųjį laikotarpį. Centralizuota Vokietijos valstybė savo miestams nustato aiškias plėtros ir gyvensenos gaires. Valstybės jėgą reprezentuojantys pastatai – teismas, kareivinės, paštas – ima dominuoti miesto kraštovaizdyje. Net architektūros stiliai tampa valstybės politikos reikalu: neogotika, tėvynės stilius etc., kuriais taip žavimės šiandien, tėra iš Berlyno „nuleisti“ ir Klaipėdai „padovanoti“ pavyzdžiai. Vokietinimo politika nedarė išimčių architektūrai. Iš esmės XIX a. davė pradžią būsenai (jei norite, tapatybei), kuri galėtų būti apibrėžiama kaip stipriai centralizuotos (dažniausiai autoritarinės) valstybės pakraštys. Žinoma, prarasdamas savarankiškumą ir už tai apdovanojamas tos valstybės pasiekimais, miestas suklesti. Kultūra, švietimas, sveikatos apsauga, pramonė, moderni urbanistika ir statyba, nauji parkai ir pušynai, net dviračių takai – tokia Klaipėda pasitinka lemtinguosius 1939-uosius karo pradžios metus. Apribodami laikotarpį XX a. viduriu, turėtume prisiminti ir 16 metų laikotarpį, kai miestas priklausė Lietuvos valstybei. Ar pakeitė jo tapatybę ši trumpa laiko atkarpa? Taip, jeigu žiūrėtume siauru politiniu administraciniu aspektu. Ne, jeigu pažvelgtume plačiau: nepasikeitė miestiečių gyvenimo būdas, papročiai ir pomėgiai. Nors šiek tiek ir pakito jo tautinė sudėtis, atvykus daugiau didžlietuvių, pastarieji nedominavo nei visuomeniniame gyvenime, nei versle, nei kultūroje. Nepasikeitė ir sostinių įtakos stilius miestui: Berlyną pakeitęs Kaunas, naudodamasis savo valdininkija, tik dabar jau siekė miestą sulietuvinti.

Klaipėdos aneksija 1923 m. suteikė naujų ryškių tapatybės bruožų ne tiek mūsų miestui, kiek pačios Lietuvos identitetui. Pirmiausia, tai pirmas po Nepriklausomybės karų (deja, ir paskutinis) ryškus diplomatinis-karinis laimėjimas, ir antra – Lietuvos su Klaipėda įvaizdis tapo iš esmės skirtingas negu be jos: Lietuva įgavo prielaidas tapti Jūrine Valstybe.

Pats skaudžiausias miesto identiteto pakeitimas, kurio pasekmės persekioja Klaipėdą iki šiol, žinoma, įvyko 1945 m. Didžiuliai sugriovimai buvo tik išorinis ir, galima sakyti, menkas tapatybės praradimo ženklas. Per keletą savaičių miestą palieka jo bendruomenė su savo patirtimi ir meile Klaipėdai, su savo papročiais ir prisiminimais, su savo gebėjimais ir darbo įgūdžiais. Nieko panašaus Klaipėda nepatyrė per visus beveik 700 savo istorijos metus. Miesto tapatybė pasikeitė iš esmės. Liko tik kraštovaizdis, uostas ir tas pats totalitarinės valstybės diktatas.

Viena centralizmo pasekmių – Klaipėdai priskiriama vienintelė svarbiausia monofunkcija – būti uostamiesčiu. Sovietinėje imperijoje apskritai daugumai miestų buvo „nuleidžiama“ viena ar keletas jų buvimo prasmę atspindinčių paskirčių: miestas-metalurgas, miestas-tekstilininkas, miestas-automobilių statytojas ir pan. Tik megapoliams ar respublikų sostinėms buvo suteikta teisė išlikti pilnakrauju MIESTU. Ne šios temos tikslas analizuoti sovietinių ideologų tikslus, kuriant tokius surogatinius miestus. Galime tik numanyti, kad diduma pilkų miestų, užpildytų darbininkijos ir techninės inteligentijos, kėlė mažiau rūpesčių sistemai. O humanitariškąją visuomenės dalį koncentravus megapoliuose juos buvo lengviau kontroliuoti.

Uostamiesčiu tapęs Klaipėdos miestas iš esmės keitėsi ir išoriškai. Sulaužomas urbanistinis jo stuburas – vienodu atstumu nuo Danės žiočių visomis kryptimis plėtotas miesto puslankis. Ši idealiai mūsų miesto padėčiai tinkanti planinė struktūra, kuri pradžioje stichiškai, o vėliau jau profesionaliai planuojant buvo vystoma ir plėtojama miesto statytojų, aukojama milžiniško uosto ir su juo susijusios pramonės reikmėms. Miestas nesivysto (ar net degraduoja) šiaurės ir rytų kryptimis. Vieninteliu plėtros sektoriumi pasirenkama nuo vėjų neapsaugota pietų kryptis. Galiausiai Klaipėda pavirsta linijiniu 3 km pločio ir 13 km ilgio miestu su visomis iš to kylančiomis problemomis. Prie marių – uostai ir gamyklos, už gatvės lygiagrečiai krantui tolyn į pietus nusidriekusi naujoji Klaipėda. Tobula sovietinė vizija: viena gatvė, vienas vamzdis ir ant jų suverti miegamieji kvartalai bei įmonės. Miesto ir visų mūsų laimei, net ir pačios primityviausios idėjos, kaip ir tobuliausios ideologijos, turi vieną puikią savybę – ankščiau ar vėliau jos miršta. Dėl įvairiausių subjektyvių ir objektyvių kliūčių, dėka tokių žmonių kaip Alfonsas Žalys, palengva grąžinusių į miestą humanitarinę bazę, pagaliau dėka jo Didenybės Laiko, suplanuota uostamiesčio vizija žlugo. Kad ir sužalota, pasikeitusi Klaipėda tebėra MIESTAS prie Jūros, ant Marių kranto, su savo Senamiesčiu, pušynais ir Olando kepure.

Apie ateitį

Pavirkavus apie dabarties problemas ir praeitį, derėtų susikaupti ir pateisinti knygos sudarytojų viltis – pabandyti pažvelgti į ateitį. Profesija lyg ir reikalautų nubrėžti raiškią ateities viziją bent jau savo veiklos plotmėje. Kuriant fizinį ateities kūną, kaip bebūtų keista, labai sunku įsivaizduoti tolimą miesto perspektyvą. Ir ne todėl, kad nepajėgtume brėžti tuos ateities planus popieriuje, tiesiog mūsų profesijos žmonės per 20 laisvės metų suprato, kad vizijos griūva kaip kortų nameliai, o realybė iškyla visiškai kitokia nei ją įsivaizdavome.

Šis linksmas paveiksliukas – XX a. pradžios klaipėdiečių vizija, kad ir ironiškas, bet visgi miesto ateities įsivaizdavimas. O rimtuose jų planuose buvo ir tiltai į Smiltynę Liepų gatvės tęsinyje, ir uosto kanalai iki pat naujojo turgaus, ir gyvenamųjų namų kvartalai piliavietės teritorijoje…

Vizijos gimsta visų mūsų galvose – ten jos ir numarinamos. Tad ne nuo planuotojų dažniausiai priklauso, kokį miestą turėsime. Tą jau supratome.

Todėl nepiešiu dar vieno ateities paveikslėlio. Pasirėmęs aukščiau išdėstytų miesto istorijos, tapatybės pokyčių, jo įkūrimo aplinkybių vertinimu, drįsiu apibrėžti lietuviškos Klaipėdos idėją, jos misiją šalies ateities kontekste.

Yra tikimybė, kad daugumai miesto visuomenės priimtinos idėjos atsiradimas galėtų konsoliduoti ją bendram darbui, realizuojant vieną ar kitą viziją. Žinoma, ideologinio pamato paieškos šiandieniame deideologizuotame pasaulyje nėra populiarios, tačiau Klaipėdos atveju toks kelias galėtų būti pozityvus dėl išskirtinės miesto pozicijos valstybėje ir motyvacijos skatinimo.

Kaip matėme anksčiau, besikeičiančioje miesto tapatybės mozaikoje viena jo identiteto dedamoji yra nekintama. Ji jungia visą miesto istoriją ir gali tapti atrama perspektyvos sublimacijai.

Riba–paribys–krantas

Pats Memelburgo įkūrimas, kaip ir visa jo istorija, buvo neatsiejamas nuo paribio kategorijos. Jos turinys kito, bet ribos, skiriančios du pasaulius, esmė išliko:

• Krikščioniškasis pasaulis – pagonių žemės.

• Vokietijos Reichas – Rusija.

• Vokietija – Lietuva.

Tai politinis ideologinis lygmuo. Yra ir kitas lygmuo – dvasinis, kuriam apibrėžti labiau tiktų kranto sąvoka. Krantas – tai ne tik riba, už kurios prasideda kita valstybė ar religija. Krantas – tai ir riba, ties kuria galime žvelgti į ateitį, į amžinybę. Tai vieta, kur susijungia dangus, vanduo ir žemė. Šiuo požiūriu krantas – sakrali erdvė. Pasiremdami šiuo nekintamu identiteto bruožu, galime bandyti formuluoti Klaipėdos misiją, susidedančią iš dviejų vienas kitą papildančių uždavinių.

Pirmas uždavinys

Istorinės perspektyvos požiūriu, būdami paribyje, mes nesame kranto tauta. Esame žemės vaikai. Simboliškas Vytauto noras po Melno taikos pasiūlyti Palangos pajūrį mainais už malūną Palenkėje – tai akivaizdus to meto mūsų pažiūros į jūrinę valstybę atspindys. Jogaila, o 1923 m. A. Stulginskis buvo įžvalgesni. Pasekmė – turime 100 kilometrų kranto ir galimybę rinktis.

Jau 90 metų lyg ir norime keisti savo tautos žemyninę tapatybę, išsiveržti iš Nemuno žiočių į platųjį pasaulį. Rezultatus galime vertinti įvairiai, bet neabejotina yra viena – būtent Klaipėdoje šiandien nuosekliausiai brandinama naujoji jūrinės valstybės tapatybė. Tačiau tebedominuoja grynai vartotojiška pažiūra: žiūrint iš Vilniaus pusės Klaipėda tėra uostamiestis – višta, dedanti auksinius kiaušinius. Palenkės malūno sindromas ir po 500 metų gyvas Lietuvos valdžios ir žmonių galvose. Už riebesnį kąsnį esame pasirengę aukoti krantą trąšų, naftos ar dujų terminalams. Neišvengsime šių aukų, tačiau turime rasti ribą. O jeigu Baltarusija ar Kazachstanas už pasakiškus pinigus pasiūlys 100 metų išnuomoti, sakykime, 10 kilometrų kranto? Kol jūrinę valstybę suprantame tik kaip galimybę gauti papildomo pelno, tokie sprendimai įmanomi. Dilema: ar Klaipėdos misija – tik būti uostamiesčiu ir užtikrinti kuo didesnę Lietuvos BVP dalį, ar mūsų miesto idėja yra žymiai gilesnė – keisti tautos tapatybę į atvirą pasaulinę Kranto visuomenę? Trumpalaikės perspektyvos, kuriomis šiandien vadovaujasi mūsų valstybė, požiūriu tik pirmoji alternatyva yra priimtina ir suprantama visiems. Klaipėdai ji reiškia status quo, susiformavusį sovietmečiu ir tęsiamą Nepriklausomybės metais. Antroji galimybė, iš esmės neatmesdama pirmosios, suteikia platesnį ir labiau motyvuotą miesto bendruomenės gyvenimo algoritmą. Kita vertus, tik pastarasis perspektyvoje padėtų visai Lietuvai išplėsti Kranto šalies tapatybės sąvoką iki jos giluminių prasmių.

Antras uždavinys

Nežiūrint į grėsmes ir nuostolius mūsų valstybei, faktas lieka faktu – XIII a. įkurta Klaipėda tapo Vakarų krikščioniškosios civilizacijos sklaidos subjektu. Objektas, žinoma, buvo Rytai – pirmiausia, Lietuva. Aplinkybės susiklostė taip, kad Romos popiežiai ir imperatoriai nebepajėgė tęsti savo misijos kalaviju, o siena tarp Rytų ir Vakarų šimtmečiams nusileido ties Nimerzatės kaimu. Klaipėda gyveno ir kūrė Vakarų Europos kultūrinės, politinės, socialinės ir ekonominės raidos ritmu, kai tuo pat metu visa mūsų valstybės istorija persmelkta blaškymosi tarp Rytų ir Vakarų. Negana to, Vakarų civilizacijos įtakos ilgus šimtmečius mus pasiekdavo ne tiesiogiai, bet atkeliavusios per Krokuvą, įgavusios lenkiškos specifikos.

Šiandien dažnai prisimenama karališkosios poros tremtis Klaipėdoje yra neatsiejama naujosios Napoleono piliečių Europos kūrimo dalis – miestas ir čia yra aktyvus proceso dalyvis. O Lietuva, kaip ir Rusija, pajunta tik karinę ekspansiją, sugriovimus, plėšimus ir nieko daugiau.

Naujųjų laikų istorijoje mūsų miestas iki pat 1945 m. nebuvo atitrūkęs nuo natūralaus gyvenimo Vakarų Civilizacijos aplinkoje. Čia buvo natūralu, kad Nobelio premijos laureatas bakteriologas R. Kochas rūpinasi modernios raupsų ligoninės statyba 1897 m., kad vienas žymiausių to meto vokiečių kompozitorių R. Vagneris koncertuoja „Viktorijos“ viešbutyje, o vieno iš moderniosios architektūros kūrėjų Mies van der Rohe paskaitos aktyviai diskutuojamos Klaipėdos visuomenėje.

Be abejo, šiandieninė Klaipėdos miesto bendruomenė nė kiek ne europietiškesnė už Vilniaus ar Kauno. Tačiau tiesa ir tai, kad šiuose miestuose aukščiausia šalies valdžia įkurdinama Rusijos gubernijos generalgubernatoriui pastatytuose rūmuose, o pagrindinė miesto gatvė užsibaigia didžiuliu cerkvės kupolu. Tai, žinoma, tik įvaizdžio ženklai. Bet švediški grindinio akmenys ir europinė mūsų miesto istorijos tapatybė galėtų mums ir Lietuvai padėti giliau suvokti Vakarų krikščioniškosios civilizacijos vertybes. Šiandieninė paviršutiniška „vakarėjimo“ tendencija dažniausiai apribota vartojimu ir labiau artima amerikietiškajai jos versijai. Įvertinus rusiškos subkultūros skvarbą, banalaus ėjimo į Europą lozungas nereiškia nieko daugiau kaip institucines sąsajas. Tad antruoju miesto misiją formuojančiu uždaviniu taptų giluminis europinių vertybių puoselėjimas ir sklaida. Žinoma, tai nereiškia, kad Klaipėda savo baroko ar klasicizmo pavyzdžiais prilygs Vilniui. Tai labiau reikštų reformatoriškos tradicijos, pagarbos darbui ir racionaliam sutelktam veikimui grąžinimą. To reikia tiek Klaipėdai, tiek visai Lietuvai.

Tai ambicingi, gal net neįveikiami Klaipėdos bendruomenei uždaviniai. Bet tik didelių tikslų iškėlimas motyvuoja didžius darbus. Juos atlikti reikės tam sukurti prielaidas.

Piliečiai

Privalėsime apsispręsti, kas esame: laisvi ne tik išoriškai, bet ir savo dvasia žmonės ar išlaikytiniai, pajėgiantys tik reikalauti riebesnio kąsnio pavargėliai. Bet kokia kaina savo būstą siekiantys pastatyti ant Baltijos kopų naujalietuviai ar atsisakantys papildomo pelno vardan kelių pušelių Giruliuose Klaipėdos piliečiai. Duodantys ar imantys, mylintys ar nekenčiantys, bėgantys ar liekantys.

Privalėsime turėti gyvenimo tikslus, skirtus miestui, vėl sutelkti išblaškytus ir nutilusius humanitarus, universitetą paversti santalkos branduoliu. Turėsime įsileisti į savo širdis senųjų klaipėdiečių palikimą, neleisti šia tema spekuliuoti ciniškiems politikams.

Šviesuomenė

Privalėsime sutelkti išblaškytą šviesuomenę ir ugdyti jaunąją miesto kartą, suvokiančią miesto vertę ne tik merkantiliškai. Universiteto svarbą čia sunku pervertinti. Manau, kad būtent jame turėtų būti formuluojamos idėjos, svarstomi baziniai miesto identiteto, jo ateities klausimai, diskutuojami ir teikiami pasiūlymai miesto visuomenei ir atstovaujamajai valdžiai. Žinoma, to pasiekti nepavyks, kol garbus verslininkas mūsų Alma Mater iškelia vienintelį tikslą – ruošti tinkamus kadrus gamybai ir verslui.

Profesionalumo reabilitacija

Privalėsime persirgti jaunos demokratijos liga – profesionaliai pagrįsto ir atsakingo už ateities pasekmes darbo nuvertinimą, kai jis pasmerkiamas grupelės garsiai rėkiančių „piliečių“ teismu.

Kad ir šis negalavimas praeis, viltį teikia prieš 130 metų apie tada dar žalią Prancūzijos demokratiją parašyti žodžiai: Apskritai visų specialiųjų sričių atstovams darosi vis būdingesnė viena yda – jie pradeda manyti, kad apsukrumas ir landumas yra kur kas svarbesni už kvalifikaciją, kad praktinio guvumo visiškai pakanka, o intelektualinis bagažas nėra būtinas. Ir tokį vyraujantį profesionalų mąstymą visuomenė jau laiko savaime suprantamu dalyku. Šitaip įgyvendinama lygybė, kurios instinktyviai siekia demokratinis režimas. Visuomenė negerbia profesinės kompetencijos, ji tik ir laukia, kada ateis laikas, kai apskritai nieko nebereikės gerbti… (Faguet. E. Nekompetencijos kultas. Kultūros barai. 2010, Nr. 5–6)

Valdžia

Pagaliau rinksime savo valdžią ne pagal gražius pažadus ar rodymosi ekrane dažnumą, o pagal jų nuveiktus darbus ir pažiūras į miesto ateitį. Politikus, kuriems žodžiai dirbsiu Klaipėdai reiškia dirbti jiems lojalaus verslo interesų tenkinimui, teks atskirti nuo atiduodančių bent 4 savo gyvenimo metus miesto visiems kūrimui. Tai nebus lengva, ypač jeigu nesuprasime, kad būti rinkėju yra sunkus darbas, reikalaujantis nemenkų intelekto pastangų ir laiko.

Teisė

Motyvuotai išrinkę miesto, beje kaip ir valstybės, valdžią, turėsime paklusti įstatymams ne iš baimės būti nubaustiems, bet iš supratimo, kad tai mūsų sutartis su valdžia, siekiant bendro visiems tikslo. Negalime sukurti savo miesto, vadovaudamiesi šūkiu: Kaip man valdžia, taip ir aš jai. Teisinis nihilizmas ir noras kaip nors apeiti valdžios sprendimus atves tik į dar didesnį chaosą ir apatiją.

Savivalda

Norisi pažymėti šią sąlygą ne todėl, kad įstatyminiu lygiu šis demokratijos kertinis akmuo nėra įtvirtintas, bet dėl jos faktinės realizacijos iškreiptumo. Klaipėdoje, kaip ir visoje Lietuvoje, savivalda tebereiškia grupės draugų ar lojalių verslininkų valdymą. Esame pajėgūs tokią rytietišką praktiką pakeisti. Didesnė problema – tolimesnis visų valdžios ir įtakos svertų telkimas Vilniuje laisvai interpretuojant savivaldos įstatymą. Bet ir čia Klaipėdos miestas gali tapti lyderiu apgindamas savivaldybių teises. Istorinė miesto patirtis kupina tokių pavyzdžių.

Žinoma, tai tik keletas gal ir kiek deklaratyvių prielaidų. Daugybė kitų turi užtikrinti švietimo, teisingumo, sveikatos apsaugos ar valstybės tarnybos brandą.

Tačiau atsirėmę į šias prielaidas, suformulavę ir priėmę Klaipėdos misiją Lietuvai galėsime darbuotis, kurdami ateities vizijas, atpažinti jos tapatybę ir pagaliau įgyvendinti įvaizdžio ženklus, kurie bus neatsiejami nuo miesto tapatybės.

Plėtra

Nors dar nesant prielaidų realizacijai derėtų pateikti keletą seniai diskutuojamų miesto plėtros pozicijų, kad ir gimusių tik siauros bendruomenės rate.

Taigi štrichai „kortų nameliui“ – išorinio miesto kevalo: jo architektūros, urbanistikos ir pagaliau įvaizdžio, vizijoms, kaip jas matau aš ir bent dalis miesto architektų.

• Sena, bet aktuali idėja ir tvaraus miesto sąlyga – realizuoti miesto gyvenimo išplėtimą ne tik į Pilies teritoriją, bet ir į šiaurę nuo Danės, įtraukiant Žiemos uostą ir Vitę bent iki Dariaus ir Girėno gatvės. Senų, bet per 6 dešimtmečius užmirštų erdvių atsivėrimas miestui neatpažįstamai pakeistų miesto įvaizdį, sukurtų galimybę gyventi, dirbti ir ilsėtis ant marių kranto. Vien ką reikštų jachtų atsiradimas Žiemos uoste ir aikštės Naujojo Sodo gatvės tęsinyje sukūrimas… Kita vertus, atsikračius krovos pakrantėje, ji neturi būti besąlygiškai atiduota bet kokia kaina antpelnio siekiantiems statytojams. Šiandien opus Pilies atstatymo klausimas neturi būti paliktas vien „grynajam“ profesionalumui atstovaujantiems architektams ir paveldosaugininkams. Ar Klaipėdos savasties suvokimui, meilės savo miestui skatinimui, pagaliau jos pradžių pradžios apibrėžimui bus naudingas Pilies atstatymas? Atsakę į šiuos klausimus, miestiečiai priims sprendimą. Manau, kad jis bus teigiamas.

• Danės upė – geografinė ir semantinė miesto ašis. Jos įvaizdis iki Biržos tilto jau vėl pradeda atitikti esmę. Tikėtina, kad nesustosime ir išvalydami upės pakrantes sukursime parkais, dviračių ir pasivaikščiojimo takais, unikaliais statiniais užpildytą erdvę, nusitęsusią iki pat Tauralaukio. Ir plaukios mažas garlaiviukas, plukdydamas pavargusius klaipėdiečius į užmiestį.

• Kiekvienas senamiesčio namo ar kiemo savininkas, supratęs, kad nuo jo priklauso šios neįkainojamos vertybės gyvastis, išpuoselės savo turtą, pamilęs kiekvieną kiemo akmenį ar sienos plytą. O miesto valdžia, atsisakiusi kepti popierinius „Senamiesčio gaivinimo planus“, pagaliau paruoš pagrįstą, visiems suprantamą ir daugumai priimtiną regeneracijos projektą. Tuo bus baigti absurdo teatru virtę tąsymaisi su atskirų institucijų „savininkais“, pavertusiais senąjį mūsų visų miestą savo politinių žaidimų lauku. Žinoma, išliks diskusijos atstatyti ar statyti naujai, griauti ar saugoti, rekonstruoti ar restauruoti. Bet tų svarstymų motyvai bus pagrįsti analize, o ne atskirų valdžios ar įtakos svertus turinčių veikėjų „neklystamumu“.

• Nuo Žaliojo miesto rūbo, kurį miesto statytojai pradėjo kurti prieš 250 metų, vartojimo ir naikinimo grįšime prie puoselėjimo ir tolimesnio kūrimo. Nuostabius pušynus šiaurėje gavome dovanai. Mūsų pareiga tęsti šį sunkų darbą, kuriuo galės džiaugtis tik anūkai.

Norėtųsi baigti Klaipėdos magistrato advokato J. H. Forsterio žodžiais, pasakytais prieš 200 metų, pradedant pušynų sodinimo darbus: Nereikia neigti, kad šis darbas bus nuobodus ir varginantis, tačiau ištvermė ir atkaklumas bei nuoširdus noras atnešti naudą visuomenei, nors dažnai neišsipildę lūkesčiai ir trukdo siekti tikslo, užtikrins palikuonių padėką tiems, kurie šį didelį darbą vykdys ir jam vadovaus. Tuos pranašiškus žodžius šiandien galėtume pritaikyti visai mūsų veiklai kuriant miesto ateitį.

Edmundas Andrijauskas

„Vizijų Klaipėda”, 2011

Daugiau apie projektą: www.druka.lt