Modernizuojant daugiabučius namus estetinis rezultatas galbūt domintų architektus. Tačiau pastarieji visokiausiomis priemonėmis – teisinėmis ir neteisinėmis – šalinami iš šio proceso. Geriausiu atveju, parenkami pigiausi, silpniausi tos srities atstovai, kurie būna lojalūs rangovui ir besąlygiškai tenkina jų įgeidžius, kaip tai labai vaizdingai vienas iš rangovų įvardijo teisme – „architektas eina koja kojon su rangovu“. Kitokie architektai čia nepageidaujami, juk statybose dabar karaliauja rangovai. Architektai ir architektūra šiame procese visai nereikalingi.
Tokios nepagarbos architektūrai ir inžinerinei minčiai nebuvo net gūdžiais tarybiniais laikais. Dažnai ir statytojo nuomonės niekas nebepaiso. Viešieji pirkimai – šventas įstatymas, kaina maža ir nieko nepakeisi. Visi geri norai – ne laiku ir ne vietoje.

Tikrintojams svarbus tik skaičius, o ne vertė
Ne geresnė situacija modernizuojant visuomeninės paskirties statinius – mokyklas, darželius, ligonines ir pan. Čia – tie patys viešieji pirkimai su mažiausia kaina ir objektų patikros kontrole naudojant tik elementarius aritmetinius principus taip deformuoja sudėtingą statybos procesą, kad siekti kokybiškos modernios ir techniškai pažangios architektūros nėra net menkiausios vilties.
Tarkim, šiais technikos laikais, kai pasaulyje kasdien padaromi protu sunkiai besuvokiami atradimai, mes sugebame sudėtingą statybos procesą tikrinti naudodami tik aritmetiką.
Vienas elementarus pavyzdys. Objekte šviestuvai tikrinami tik pagal skaičių. Kiekvienam, šiek tiek geriau susipažinusiam su šviesotechnikos mokslu, yra aišku, kad svarbu pasiekti darbo vietoje norminį apšviestumą, kuris matuojamas lx. Tai padaryti galima, panaudojus skirtingą šviestuvų skaičių. Be apšviestumo faktoriaus labai svarbu ir šviesos temperatūra, spalvinis spektras, šviesos šaltinio tipas ir daug kitų momentų. Ekonomiją objektui gali generuoti ir protingas šviesos valdymas. Žmogaus sveikatai teigiamo poveikio turėtų šviesos intensyvumo kaita poilsio zonose. Tačiau kai viešojo pirkimo būdu nupirkta 100 šviestuvų, tai objektų tikrintojai to ir ieško. Visa kita jiems neįdomu.
Inžinieriaus protui čia nėra vietos.
Yra objektų, kur teko rašyti gausybę pasiaiškinimų, kodėl pasikeitė objekte šviestuvų skaičius. Po kelių mėnesių bandymo įrodyti techninius dalykus – rezultatas tas pats: nuperkami trūkstami šviestuvai ir sumontuojami bet kur. Rezultatas pasiektas – šviestuvų skaičius sutampa. Toks primityvus požiūris statybos dalyvius įspaudžia į rėmus, kur mąstymui, pažangai ir architektūrai vietos nebėra.

Ištisinis stresas ir neigiamos emocijos
Statybos procesas, kurį reglamentuoja keli įstatymai, 86 statybos techniniai reglamentai, 10 respublikinių normų, 39 AM rekomendacijos, daugybė Lietuvos aplinkos apsaugos norminiai dokumentai, įstatymai, įvairių žinybinių organizacijų įsakymai, normos, standartai, perkamas už mažiausią kainą (tiek projektas, tiek ir ranga).
Gaila, kad niekas nesidomi, kaip statybos proceso dalyviai bando patenkinti visus norminius reikalavimus, turėdami labai skurdų pinigų krepšelį, kuris kartais būna ne keliais procentais, o dvigubai ar net daugiau mažesnis, nei suskaičiuota sąmatinė kaina. Niekam neįdomu, kaip šiame pragaro katile verda inžinieriai, statybininkai ir juos prižiūrintieji. Ištisinis stresas ir neigiamos emocijos. Tuo atveju, jei šioje srityje niekas nebūtų keičiama, reikėtų pradėti tirti ne tik modernizavimo objektų rezultatus, bet ir patį procesą.

Nuomonė. Statybos proceso esmė turėtų keistis
Dabar – viešieji pirkimai už mažiausią kainą. Rezultatas – kaip girnose sumalamos bet kokios kokybės, modernumo bei architektūros apraiškos. Nepaklusnius architektus rangovai nutempia į teismą ir bando jiems viešai išaiškinti, kad architektas gali tik spalvą parinkti, visa kita – tai jau rangovo reikalas ir, šiukštu, niekas negali į jo privatų verslą kištis bei mažinti statybininko pelną.
Patikros ir kontrolės paremtos pradinėse klasėse išmokta aritmetika surasti, kas iš objekto pavogta, ir pritaikyti nuoskaitą. Nesuskaičiuojamų ir paslėptų elementų nepatikrinsi, tad lieka skaičiuoti tik tai, kas matosi.
Reikėtų ieškoti iš esmės kito šio proceso modelio, kuris būtų pagrįstas sveika konkurencija, pažanga, rezultato siekimu ne tik energijos suvartojimo eilutėje, bet ir kokybiškų bei kūrybiškiausių rezultatų įvertinimų.

Vienas iš galimų pokyčių variantų
Turėtų būti naudojama protinga kaina. Tai kaina, suskaičiuota naudojant patvirtintas sąmatines programas – ekspertų patikrinta ir statytojo patvirtinta.
Be to, modernizavimo procese turėtų būti sugrąžintas 10 proc. rezervas, kuris protingai naudojamas nenumatytoms išlaidoms, kurios visada atsiranda modernizuojamame sektoriuje. Čia juk tiek daug užslėptų dalykų. Tyrimo darbų niekas nedaro, nes tai labai brangiai kainuotų. Tai taikytina Kultūros paveldo objektams ir tai statybos metu visada neapsieinama be atradimų.
Statytojo ir kitų statybas kontroliuojančių asmenų kontrolė būtina. Turėtų būti tikrinama, ar neįvelta klaidų.
Turint protingą kainą, turėtų būti statoma, siekiant pažangiausio – tiek architektūros, tiek inžinerinės minties požiūriu – rezultato. Kiekvienas objektas būtų privalomai vertinamas daugybės kriterijų požiūriu. Kai kurių kriterijų vertinimą reikėtų kartoti kelis metus iš eilės. Tai labai aiškiai parodytų pastato kokybę. Kiekvienas objektas galėtų savo kriterijus susidėlioti šiek tiek skirtingai – tarkim, gyvenamajam sektoriui tikrai bene svarbiausias kriterijus energijos sąnaudos, panaudotų medžiagų kokybė ir ilgaamžiškumas, estetinis vaizdas, techninis modernumas ir pažangumas ir t.t. Kai kuriems visuomeniniams pastatas labai svarbu statinio išvaizda. Tai priklauso ir nuo to, kokios paskirties ir kur yra pastatas, kokia jo reikšmė, formuojant miesto įvaizdį. Svarbi ir statinio paskirtis. Graudžiai atrodo meno mokyklos euro remontas, kur ugdomas jaunimas mokomas estetikos pagrindų.

Eikvojama energija nekokybiškam objektui už mažiausią kainą
Visa ta energija, kurią sueikvoja statybininkai viešiesiems pirkimams už mažiausią kainą, būtų perkelta į pažangiausių rezultatų siekimą. Juk ne paslaptis, kad laimimi vos keli objektai iš šimto. Tai kiek sunaudojama energijos, kad nekokybiškai pastatytume objektą už mažiausią kainą.
Be to, geriausieji rezultatai turėtų būti ne tik plačiai viešinami. Juos reikėtų apdovanoti – skiriant papildomus finansavimus pastato papildomam modernizavimui, alternatyvios energijos panaudojimui, meno kūrinių pastato puošimui įsigyti ir pan. Statybininkams tokie teigiami įvertinimai turėtų kaupti balus ateities konkursų rezultatams.
Žinoma, šį modelį reikėtų dar kurti ir tobulinti. Jo esmė būtų ta, kad mažiausią kainą, nepasitikėjimą ir primityvią kontrolę pakeistų pažangaus ir kokybiško rezultato siekimas, sveika konkurencija ir profesionalus plataus spektro visų modernizuotų statinių vertinimas. Kokybiškas rezultatas turėtų būti kiekvieno statybos proceso dalyvio tikslas, nes tik rezultatų suma turėtų krauti solidų profesinio pripažinimo bagažą, kuris būtų dominuojantis, pasirenkant specialistus.
Yra toks gražus posakis – architektūra rašo istoriją.