Kas, jei ne mes? Ko gero, tokiu principu vadovaujasi architektas Vaidotas Dapkevičius. 35-erių klaipėdiečio, trejiems metams į savo rankas perėmusio Klaipėdos apskrities architektų bendruomenės vėliavą, entuziazmo galėtų pavydėti ne vienas. Vaidotas prisipažino, jog labai džiaugtųsi, jei kartu su kolegomis organizuojami vieši renginiai įtrauktų kuo daugiau klaipėdiečių, įkvėptų būti neabejingiems, skatintų diskutuoti, koks turėtų būti Klaipėdos veidas.

Ekskursija po areną

– Kaip manote, jei gatvėse pasiteirautume klaipėdiečių, kas yra toji Architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija ir ką ji veikia, kokie būtų šios apklausos rezultatai?

– Iš tiesų būtų labai įdomu sužinoti. Man irgi kartais kyla toks klausimas, kaip architektai girdimi ir matomi visuomenėje. Tie žmonės, kurie patys aktyvūs, visuomeniški, apie mus žino. Tie, kurie yra toliau nuo aktyvesnės veiklos, turbūt architektus mato tik kaip tam tikrą socialinę grupę, o tai, kad užsiimame edukacija, kita veikla, jiems gal ir nelabai rūpi.

– Tikitės įnešti naujų vėjų į architektų bendruomenės kasdienybę?

– Nesijaučiu atėjęs iš niekur. Grupė aktyvių jaunų žmonių ėmėmės Leonardo da Vinci projekto, kuris suteikė galimybę 16 architektų išvykti į stažuotę užsienyje, organizuojame architektų dienas, parodas, subūrėme „Urbanofilų“ judėjimą, Architektų klubą, kuriame kas mėnesį susitinkame, bendraujame, dalijamės patirtimi. Mano supratimu, architektai turi būti atviri kūrėjai. Tai, ką daro, mokėti pristatyti ne tik vieni kitiems, bet ir visuomenei.

Puoselėjame idėją Klaipėdoje padaryti kažką panašaus kaip Vilniuje, kur po įvairius pastatus rengiamos ekskursijos. Jas veda šių projektų autoriai, architektai, kurie pasakoja, kaip ir kodėl įgyvendino vienokį ar kitokį sprendimą. Visuomenei tokie dalykai padeda suvokti, „skaityti“ architektūrą.

Kada nors norėtume surengti ir ekskursiją po mūsų naująją areną kartu su jos projekto autoriumi Sauliumi Mikštu. Joje galėtų dalyvauti ne tik specialistai, bet ir paprasti klaipėdiečiai.

Visuomenė vienaip ar kitaip kas dieną susiduria su architektūra, būtų smagu, kad žmonės turėtų supratimą, galėtų diskutuoti apie tai, kas priimtina, o kas ne, pribręstų gerai architektūrai.

Korifėjai gali ne viską

– Ar pats simpatizuojate kokiam nors architektūros stiliui, krypčiai?

– Nepasakyčiau, kad esu kokio nors vieno stiliaus pasekėjas. Nepatinka manierizmas, esu minimalios architektūros šalininkas. Bet visada pabrėžiu, kad architektūra neturi būti kaip parodų salė, kur architektas save demonstruoja. Stengiuosi apsilankyti tuose pastatuose, kuriuos projektavau, ir neprisistatydamas pasiklausinėti ten dirbančių žmonių, kaip jie jaučiasi. Man tai labai svarbu. Ir neretai išgirstu paprastų ir teisingų dalykų.

Kartą teko lankytis Liono operos rūmuose. Šio rekonstruoto istorinio pastato modernaus priestato autorius – garsus prancūzų kūrėjas, architektūros korifėjus Jeanas Nouvelis. Užsukome į kavinę, kuri buvo išdažyta juodai su šiek tiek blyksinčiais raudonais pašvietimais. Pojūtis iš tiesų įdomus. Bet kai ten dirbančių žmonių paklausėme, kaip čia jaučiasi, jie prisipažino, jog jaučia depresinę nuotaiką. Galima sakyti, kad tai žymus architektūrinis darbas, bet jei žmogui tokioje erdvėje nėra gerai, kyla klausimas, kiek tokia architektūra prasminga.

– Jums pačiam mieliau dirbti ties visuomeniniais ar individualiais projektais?

– Gamybiniai pastatai šaltesni, juose mažiau žmogaus ir aplinkos santykio. Man patinka visuomeninės erdvės. Kai jos puikiai išspręstos, žmonės jaučiasi kūrybiškai, atsipalaidavę. Įdomu ir vadinamieji tarpdisciplininiai dalykai, kai yra žmogus, architektūra ir dar kažkas tarp. Štai neseniai teko imtis keleto darbų kartu su skulptoriais, kad ir ta pati „Juodojo vaiduoklio“ skulptūra. Taip pat patinka kinas, kino formos, beje, dažnai ir pats filmuoju, žaidžiu fiksacijomis, vaizdais.

Ko gero, paskutinis dalykas, kurio imčiausi, – projektuoti bažnyčią. Nes tam reikia subręsti. Tiesa, prieš keletą metų dalyvavome viename tokio projekto konkurse. Nors ir nelaimėjome, buvo įdomi patirtis.

Neprisiriša prie pastatų

– Kas jus pastūmėjo į architekto profesiją?

– Kiek pamenu, baigdamas mokyklą ir neturėjau kitų minčių. Buvau šiek tiek linkęs į meną, bet supratau, kad netapsiu menininku, kuris tapys ar dar kažką kurs kur nors užsidaręs. Bet norėjau, kad tai, ką darysiu, būtinai būtų susiję su kūryba. Nebūčiau galėjęs tapti geru buhalteriu ar dirbti kokį kitą nuobodų darbą. Gal kiek nors įtakos mano pasirinkimui turėjo ir vienas giminaitis, kuris, nors ir nebuvo architektas, dirbamas restauravimo įmonėje su jais bendraudavo. Jis man imponavo kaip asmenybė, patikdavo tai, ką kalbėdavo apie savo darbus.

– Esate kilęs iš Ukmergės, studijavote Vilniuje. Kuo jus patraukė Klaipėda?

– Po studijų norėjosi iš esmės pakeisti erdvę. Buvo minčių net išvažiuoti stažuotei į užsienį. Išsiuntinėjau apie 60 laiškų į įvairias bendroves ir gavau keletą atsakymų. Vieną jų – iš amerikiečių įmonės, kuri dabar labai žymi, yra laimėjusi Pritzkerio premiją, vadinamą Nobelio premija architektūros srityje. Tačiau tuo metu neatsirado žmogaus, kuris būtų pataręs, padrąsinęs, neturėjau ir pinigų būtiniausiems dalykams – bilietams, gyvenimo pradžiai. Taigi likus pusmečiui iki studijų baigimo, pradėjau ieškotis darbo, vienas rimčiausių pasiūlymų atėjo būtent iš Klaipėdos. O kadangi norėjosi pabėgti iš Vilniaus, atvažiavau.

– Ar jaučiate profesinės ligos simptomus – galbūt atvykęs į naują miestą aplink matote tik pastatus?

– Neprisirišu prie pastatų, manau, kad miestą atspindi jame gyvenantys žmonės. Man baisiausias vaizdas, vertas siurrealistinio filmo, – miestas, kuriame nėra žmonių.

Tuo metu, kai atvažiavau į Klaipėdą, pajutau liberalizmo atmosferą. Žmonės čia pasirodė laisvai bendraujantys, kitokie nei Vilniuje, kuris turi šiokį tokį snobizmo prieskonį. Bet po kurio laiko tarsi pereini į kitą barikadų pusę, nebematai niuansų, daug kas nebestebina.

Sunku pradėti nuo nulio

– Ar po stažuotės užsienyje nekilo pagundų karjeros siekti svetur?

– Visada tokių minčių yra. Jei matyčiau, kad esu kažkur laukiamas, galiu ką nors svetur nuveikti, pasilikčiau, bent jau kuriam laikui. Turi įvertinti savo galimybes. Juo labiau kad ir čia tiek įdomios veiklos, gaila laiko kažkur viską pradėti nuo nulio.

– Kas yra svarbiausias jūsų darbų vertintojas?

– Turbūt paprasti žmonės. Dar kolegos, bet jie ne visada pasako tiesą, galbūt nori išlikti diplomatiški. O ir šiaip nesijaučiu labai nusipelnęs architektūriniu atžvilgiu, pastaruoju metu daugiau užsiimu organizaciniais reikalais, visuomenine veikla.

– O kaipgi antroji pusė?

– Šeimos neturiu. Dėl to ir neturiu, kad asmeniniam gyvenimui vis pritrūkta laiko. Kai dėmesys nukreiptas į kitus dalykus, natūralu. O gal ir laikas dar neatėjo. Gal po trejų metų kadencijos?

– Jei surandate vieną kitą minutę laisvalaikiui, kokiems pomėgiams jį skiriate?

– Mėgstu keliauti, su kolegomis turime subūrę dviratininkų kompaniją. Važinėjame po Lietuvą, teko su dviračiais keliauti ir užsienyje. Tai toks malonus fizinis užsiėmimas. Šiaip nuo vaikystės mėgau įvairias sporto šakas, kad ir tą patį krepšinį. Esu surinkęs kolegų komandą, kiekvieną pirmadienį žaidžiame. Šiaip hobio, kuriuo baisiai degčiau, neturiu. O ir mano veikla taip susipynusi su laisvalaikiu, kad sunku viena atskirti nuo kita. Bet nesijaučiu pavargęs – kai matai aplinkui entuziastingus žmones, tai pakrauna ir patį.

Vizitinė kortelė

Gimė 1976 m. kovo 17 dieną Ukmergėje.

2000 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė architektūros studijas.

Nuo 2000-ųjų architektu, projektų vadovu dirbo įvairiose uostamiesčio bendrovėse. Nuo 2007 m. užsiima privačia praktika.

Lietuvos architektų sąjungos (LAS) narys nuo 2004 m., nuo 2008 m. dirba LAS Klaipėdos apskrities organizacijos Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboje.

2011-ųjų spalį išrinktas LAS Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininku.

LINA BIELIAUSKAITĖ

Šaltinis: Klaipėda