„Vakarų ekspresas” tęsia pokalbių ciklą „Klaipėdos TOP-10”, kuriuo siekiame išsiaiškinti, kas labiausiai reprezentuoja Klaipėdą šiandien, atrasti, kokios gamtinės, istorinės, kultūrinės vertybės yra čia pat, tačiau neišnaudojamos, pamirštos ar neįprasmintos. Uostamiesčio architektas Edmundas Andrijauskas konkrečių objektų neįvardija, bet atkreipia dėmesį į tai, kas daro Klaipėdą išskirtinę.

„Labiau norėčiau ne ieškoti senų ar naujų Klaipėdos „perliukų”, bet bandyti atskleisti kai kurias aplinkybes, be kurių tų „perliukų” atsiradimas ar išgyvenimas būtų neįmanomas”, – sako jis.

1. Išskirtinė Klaipėdos svarba Lietuvai

Po Žalgirio mūšio Lietuvos valdovai nuosekliai nesiekė Klaipėdos prijungimo prie LDK. Negana to, Vytautas politinių žaidimų įkarštyje po keleto metų už malūną Palenkėje Ordinui pasiūlė ir Palangos pajūrio ruožą. Tik Jogailos dėka Palanga po to penkis šimtus metų nebuvo vokiška…

Kita vertus, tarpukario Lietuvos istorija paženklinta vienu puikiausių diplomatijos laimėjimų – 1923 metais Klaipėdos krašto prijungimu ir šio demaršo tarptautinio pripažinimo iškovojimu.

Kokia būtų šiandien šalies padėtis, jeigu Klaipėdą po Antrojo pasaulinio karo būtų ištikęs Karaliaučiaus likimas? Klaipėda kaip miestas gali klestėti ir be Lietuvos, o Lietuva kaip valstybė be Klaipėdos būtų pasmerkta vegetuoti. Vilnių tarpukariu pakeitė Kaunas, o Klaipėdos pakeisti niekada nebus kam.

2. Klaipėda – krikščioniškosios Europos civilizacijos dalis

Klaipėda gyveno ir kūrė Vakarų Europos (kad ir rytinės jos provincijos) kultūrinės, politinės, socialinės ir ekonominės raidos ritmu. Tuo tarpu visa mūsų valstybės istorija persmelkta blaškymosi tarp Rytų ir Vakarų. Negana to, Vakarų civilizacijos įtaka ilgus šimtmečius mus pasiekdavo ne tiesiogiai, bet atkeliavusios per Krokuvą ir įgavusios lenkiškos specifikos.

Šiandien dažnai prisimenama karališkosios poros tremtis Klaipėdoje yra neatsiejama naujosios Napoleono piliečių Europos kūrimo dalis – miestas ir čia buvo aktyvus proceso dalyvis. Tuo tarpu Lietuva, kaip ir Rusija, pajautė tik karinę ekspansiją, sugriovimus, plėšimus ir nieko daugiau.

Naujųjų laikų istorijoje mūsų miestas iki pat 1945-ųjų nebuvo atitrūkęs nuo natūralaus gyvenimo Vakarų civilizacijos kontekste. Čia buvo natūralu, kad modernios raupsų ligoninės statyba 1897-aisiais rūpinosi Nobelio premijos laureatas bakteriologas Robertas Kochas, kad vienas žymiausių to meto vokiečių kompozitorių Richardas Vagneris koncertavo „Viktorijos” viešbutyje, o Klaipėdos visuomenėje buvo aktyviai diskutuojama apie vieno iš moderniosios architektūros kūrėjų Mies van der Rohe paskaitas.

Vaikščiodami švediško granito grindiniu neturime pamiršti, kad mums nėra ko „eiti į Europą” – Europa visada buvo čia. Mūsų tikslas – puoselėti europietiškosios civilizacijos geriausias tradicijas, saugoti jas nuo šiandieninio amerikietiškojo ir rusiškojo šurmulio bei dalintis šia patirtimi su visa Lietuva.

3. Palikimas

Sau esu išskyręs du akcentus, kurie man reprezentuoja pačią palikimo esmę. Tai – pats miestas, pastatytas pelkėtoje Dangės deltoje, ir pušynai, dešimtmečiais sodinti šiaurinėje Klaipėdoje ir Neringos pusiasalyje. Žmonės, nepaisydami gaisrų, plėšimų ir barbariškų miškų kirtimų, nenuilstamai dirbo savo darbą, suvokdami kartų ryšį ir palikimo prasmę. Jie sausino pelkes, statė miestą, sodino mišką puikiai suvokdami, kad jų darbo vaisiais galės džiaugtis tik jų vaikai ir anūkai. Kaip trūksta mums šio supratimo…

Lengva įsivaizduoti Žardėje ar Eketėje ant sausų kalvelių įsikūrusius kuršius, pašaipiai žvelgiančius į atėjūnus, statančius pilį ir miestą pelkėje. Bet miesto statytojai turėjo tolimus ateities planus. Jie darė tai, kas reikalinga šiandien, žinojo, kad jų vaikai ir vaikaičiai tęs pradėtą darbą tolimajam tikslui pasiekti. Šiandien turime klestintį miestą, o iš Žardės ir Eketės liko tik vardai ir medžiaga archeologiniams tyrimams.

Gilus palikimo suvokimas, tikiuosi, greitai bus ir visų mūsų viena iš meilės miestui išraiškos formų. Architekto profesija šiuo požiūriu kontroversiška – jis yra ir kūrėjas, ir griovėjas vienu metu. Juk neįmanoma pastatyti kad ir menkiausio namo nesunaikinus, pavyzdžiui, lankos, kurioje vyko savitas, nuostabus gyvenimas. Bet visiems mums reikia suvokti, kad statydamas namą, kirsdamas medį, atmesdamas nevykusią tradiciją būsi pajėgus vietoje to sukurti kažką geriau.

4. Vieta pasaulyje

Miestas, įsikūręs tarp Girulių ir Palangos pušynų, Šilutės lankų, Neringos stebuklo, jūros ir marių, yra palaimintas. Tai sakau tikrai ne norėdamas demonstruoti bravūrišką patriotizmą. Turėjau sėkmės daug keliauti, pamatyti nemažai pasaulio grožybių, bet neperdėdamas galėčiau teigti, kad mažai yra vietų pasaulyje savo grožiu, jaukumu ir žmogišku masteliu prilygstančių mūsų kraštui. Nebent kalnai, pavyzdžiui, Alpės, kaip ir daugumai lietuvių, taip pat suvirpina širdį…

5. Ar laisvesni žmonės Klaipėdoje?

Nepriklausomybės atgavimo šviesoje visi atrodėme amžiams atsikratę Lietuvos prakeikimo – giliai mumyse tūnančios baudžiauninko sąmonės. Šiandien nebesu toks tikras.

Kažkada atrodė, kad patys Klaipėdos akmenys mus sparčiai išgydys. Deja, teks gydytis sunkiai ir ilgai, kartu su visa Lietuva.

Visgi norisi, vertinant šią aplinkybę, baigti optimistine gaida. Turime universitetą, šviesos ir laisvėjimo simbolį, turime vis daugiau išprususių žmonių, kurie pagaliau išlygins tą kol kas vis dar išliekantį neatitikimą tarp miesto potencialo ir jo gyventojų kūrybinių, intelektualinių, bendruomeninių galių. Taip turi įvykti, nes mes klaipėdiečiai, ir mes laisvi.

Kalbino Giedrė NORVILAITĖ

Šaltinis: "Vakarų ekspresas"