Rugsėjo 10 d. Nidoje, įvyko jungtinis Lietuvos architektų sąjungos Tarybos, LAS skyrių architektūros-urbanistikos ekspertų tarybų bei A.Zavišos fondo posėdis „Ar justicija visada naudinga Neringai?“

Posėdžio tikslas – aptarti ir apibrėžti LAS poziciją architektūrinio ir viešojo intereso požiūriu į situaciją Neringoje.

LAS Kauno skyriaus atstovai pristatė savo poziciją ,suformuluotą prof. Jurgio Bučo. Jūsų dėmesiui pateikiame redaguotą tekstą, prof. Jurgio Bučo prašymu.

Mieli kolegos, apgailestauju, kad Kuršių nerijos diskusinių klausimų negalėjau aptarti vietose. Nesigilindamas į detaliųjų planų ir statinių architektūros problemas, pabandžiau užrašyti keletą ilgainiui susikaupusių bendresnių minčių. Šias mintis, jei tam kolegos architektai pritartų, sutikčiau paviešinti tokia antrašte – „Atsakymas demagogijai“.

1) Manau, kad išsakant architektų nuomonę dėl statybos problemų Kuršių nerijoje, nereikia pamiršti, kad Kuršių nerijos kultūrinį kraštovaizdį, o tuo pačiu ir kultūros paveldą, kurį šiandieną matome ir kuris įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą, kūrė ne gamta, kaip vis dar kai kas mano, o žmogus, panaudodamas želdinius , vėją ir savo išmintį. Čia gamta ir laikas naikino ir naikina tai, kas žmogaus sukurta. Žmogaus nuolatinė kova su gamtos erozija kompensavo gamtos ir laiko atnešamas kultūros paveldo netektis. Paradoksalu, kad kaltinimus tenka priimti ne paveldo naikintojui, bet jo kūrėjui.

2) Kuršių nerija – istorinio medinio statybinio paveldo prioritetinė vietovė. Šiam paveldui gamtos ir laiko nešama erozija buvo ir yra tiesiog pražūtinga. Jei šis paveldas nebus rūpestingai žmogaus atnaujinamas , jo sunykimas, laikui bėgant, neišvengiamas. Tik statybininko ir architekto dėka senasis medinis paveldas galės tarnauti šiandieniniam ir ateities panaudojimui.

3) Manau, kad vertinti pokyčius Kuršių nerijoje pagal tai, kas tinkama ar netinkama tame ar kitame gamtiniame ar urbanistiniame kontekste, gražus ar negražus tas ar kitas statinys – yra primityvu ir labai rizikinga, nes sparčiai kintančiame gyvenime būsimos kartos gali norėti visai ko kito. Be to, tai priklauso nuo daugelio subjektyvių aspektų ir dėl iš esmės pakitusio požiūrio į seno ir naujo dermę, o taip pat į natūralaus ir kultūrinio kraštovaizdžio sampratą. Manau, kad neturint strateginio požiūrio ne tik į Kuršių nerijos, bet ir į Europos kraštovaizdžio pokyčius, architektui svarbu – kurti naują saugant seno vertę.

4) Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio, t.y. ekologiško, ergonomiško, gražaus ir semantiškai įprasminto, kūrimas smėlio dykroje suformuojant apsauginį pajūrio pylimą, apželdinant pamario palvę, apsodinant kalnine pušele didįjį kopagūbrį, užstatant pamario gyvenvietes, yra dvejų šimtmečių kultūrinio kraštovaizdžio kūrimo patirties, tradicijų perdavimo ir sukauptos veiklos paveldas. Tačiau apie veiklos paveldo išsaugojimą ir pritaikymą Lietuvos paveldosauga dar nesusimąsto. Kaip, panaudojant istorines kultūrinio kraštovaizdžio kūrimo ir priežiūros tradicijas, toliau gelbėti jūros, vėjo ir poilsiautojų ardomą apsauginį pajūrio pylimą, pritaikyti poilsiui užkrūmėjančią ir užpelkėjančią pajūrio palvę, tvarkyti didžiojo kopagūbrio kalninių pušų persenusį apdarą ir pamario gyvenviečių atgyvenusią infrastruktūrą bei dūlėjantį senąjį užstatymą – ne mažesnė problema negu detaliųjų planų ar statinių architektūros vertinimas.

5) Per XVIII a. Kuršių nerijos pusiasalyje smėliu buvo užpustyta 14 gyvenviečių. Sumažėjus išplaunamo jūros smėlio, kilo grėsmė paties pusiasalio nupustymui į Kuršių marias. Pasitinkant XIX a., imtasi radikalių priemonių sustabdyti vėjo nešamą smėlį ir gelbėti pusiasalį. Panaudodamas pačios gamtos jėgą (vėją) ir medžiagą (augalus), per XIX a. vėjo pustomo smėlio dykynėje Žmogus sukūrė neregėto masto kūrinį, kuris 2000 metais UNESCO Generalinės konferencijos buvo įvertintas kaip Pasaulio reikšmės kultūros vertybė ir įrašytas įPasaulio paveldo sąrašą kaip išskirtinės visuotinės reikšmės kultūrinis kraštovaizdis, iliustruojantis Gamtos ir Žmogaus dramatiško sambūvio istoriją.

6) 2000 m. lapkričio mėn. UNESCO Generalinė konferencija patvirtino tokia Kuršių nerijos dosjė: „Kuršių nerija (Rusijos federacija/Lietuva). Ištįsusiame, 98 km ilgio ir 0,4-4,0 km pločio smėlio kopų pusiasalyje žmonės apsigyveno jau priešistoriniais laikais. Visą istorinį laikotarpį jam grėsmę kėlė gamtos jėgos. Iki mūsų dienų jis išliko žmogaus pastangų sustabdyti nerijos eroziją dėka. Dabartinį Kuršių nerijos kraštovaizdį sukūrė nepaliaujamos žmogaus kovos su vėjo ir vandens stichijomis. Tai rodo nuolatiniai smėlio stabilizacijos, kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai“.

7) 2000 m. lapkričio 27 d.- gruodžio 2 d. Pasaulio paveldo komiteto XXIV sesijoje, Kairėse (Cairns, Australijoje), nuspręsta Kuršių neriją įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašo kultūros vertybių dalį kaip unikalaus kultūrinio kraštovaizdžio vietovę, parodančią Žmogaus ir Gamtos dramatiško sambūvio istoriją.

8) Kuršių nerija Pasaulio paveldo objektų apraše pažymėta raide C (Cultural, t.y kultūros), bet ne raide N (Natural – gamtos), o kontinentiniame Pasaulio paveldo sklaidos žemėlapyje pažymėta rombo ženkleliu, kas nurodo, kad tai ne gamtos (Site natural) ir ne mišriųjų (Site mixed), o kultūros (Site cultural)paveldo vietovė, tačiau rengiant Kuršių nerijos nacionalinio parko ir Neringos savivaldybės teritorijos tvarkymo ir apsaugos planus (2007–2010), išplėtotos gamtos rezervatų ir kraštovaizdžio gamtinių draustinių režimo teritorijomis iš esmės ignoruoja ne tik šimtametes Kuršių nerijos išilginių juostų kultūrinio kraštovaizdžio kūrimo, priežiūros ir tvarkymo tradicijas, bet ir UNESCO priimtus tarptautinės galios dokumentus.

9) Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2010 metais buvo pateiktas tvirtinti „Kuršių nerijos išskirtinės visuotinės vertės aprašas“, kuriuo siekiama Kuršių nerijoje dar sustiprinti gamtosauginį prioritetą ir įteisinti gamtinių rezervatų ir draustinių plėtrą Neringos savivaldybės bendrajame plane, ignoruojant net tai, kad Kuršių nerija yra geriausių pasaulio paplūdimių dešimtuke, kad Kuršių nerijai 2010 metais suteiktas geriausio Europos kurorto statusas.

10) Kuršių nerijoje šiandieninės aplinkosaugos dogmos orientuotos į praeities saugojimą, bet ne į ateities kūrimą. Statyti taip, kad “naujas nesiskirtų nuo seno”, arba atkurti “kaip buvo”, reiškia ne ką kitą, o tai, kad autentas suprantamas kaip nekintamas ir neliečiamas, o kultūros paveldo vertybės saugomos iki sunykimo. Tai naikinimo, o ne kūrybos veikla.

11) Įsisenėjusių nuostatų ar pažiūrų, kaip ir bet kurio seno daikto, su kuriuo ilgainiui susigyventa, be abejo, nelengva atsisakyti. Tačiau negali būti saugoma visa kas seną, kas neša sąstingį, kas yra kliūtimi pažangai ir tampa tuo, ką pats prof. P. Kavaliauskas, Lietuvos saugomų teritorijų kūrėjas, pavadino „žaliuoju terorizmu“. Dabartinėje visuomenėje, orientuotoje į praeitį ir gamtosaugą, be abejo, parankiau ginti kas įprasta ir nesukti galvos dėl ateities. Tačiau tai – kultūrinio kraštovaizdžio, kaip unikalios XIX–XX amžiaus Kuršių nerijos kultūros paveldo vertybės, sunaikinimo veikla ir gamtos renatūralizacijos siekis. Ar toks mūsų tikslas ???

Pagarbiai,
Prof. Jurgis Bučas

Šaltinis: Iš laskaunas.lt