Revoliucijos muziejus sėkmingai pavirto į Nacionalinę dailės galeriją, o Sporto rūmai teberiogso nušiurę ir apleisti. Per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvos architektūra išgyveno įvairius virsmus, kuriuos matome kasdien vaikščiodami miestų gatvėmis.“Architektūros fondas” ketvirtadienio vakarais Nacionalinėje dailės galerijoe (NDG) rengia jau antrą viešų paskaitų ciklą, kurių metu architektai, architektūros ir meno istorikai supažindins su savo įžvalgomis, kodėl taip nutiko.

2004 m. susibūrusi tuo metu vedančių architektų savanoriška, savarankiška ne pelno organizacija, veikianti architektūros, švietimo, kultūros, ar kitose panašiose srityse šiuo metu su būriu jaunų savanorių iniciajavo diskusijas architektūros temomis. Iniciatyva pavadinta “Architektūros (pokalbių) fondas”. Birželio mėnesį buvo surengtas pirmasis paskaitų ciklas “2010 = 1990 + 20 metų laisvos architektūros”, kuriame apžvelgtas nueitas nepriklausomas dvidešimtmetis.

Rugsėjo mėnesį fondas rengia naują paskaitų ciklą, kuris peršoks į dvidešimtmečio priešistorę – sovietinės okupacijos laikotarpį ir modernizmą. Paskaitą apie vėlyvųjų ultramodernių pastatų, statytų pagal komunizmo taisykles Rytų Europoje, likimą skaitys vienas garsiausių savo srities specialistų Davidas Crowley. Jis Lietuvoje žinomas kaip pernai NDG rodytos parodos “Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas 1945 – 1970” vienas iš kuratorių.

Pirmąją paskaitą rugsėjo 2-ąją, 20 val., NDG skaitys meno istorijos kritikas estas Martas Kalmas (“Modernizmas Estijoje: nuo industrialisto vilos iki kolchozo centro”).

Lrytas.lt skaitytojams – pokalbis su “Architektūros [pokalbių] fondo” paskaitų kuratoriais architektais Andre Baldišiūte, Julija Reklaite ir Tomu Grunskiu apie sovietinės architektūros palikimą ir nepriklausomybės dvidešimtmetį.

* * *

– Ar per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį architektūroje išryškėjo tokių bruožų, kuriuos galėtume vadinti savitais?

A.Baldišiūtė: Šiandien jau akivaizdu, kad pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje Lietuvoje dėl žemės grąžinimo savininkams suklestėjo architektūrinis chaosas. Vakaruose matėme puošnius pastatus ir tokių mums labai reikėjo čia. Tačiau trūko patirties ir žinojimo, kaip ir kodėl būtent tokie pastatai atsirado. Viliojo nematyta medžiagų ir spalvų įvairovė, sudievinome pas kaimynus matytą išorinį pastato vaizdą, dažnai pamiršę, kad jis – gyvas organizmas, kuris turi veikti pagal visuomenės gyvavimo dėsnius.

Dėl prieš tai vyravusios ydingos ideologijos turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol išsigryninome vertybes, kol patys sužinojome, kokie įpročiai ateityje užvaldys mūsų kasdienybę. Dauguma pastatų buvo statomi ir tvarkomi nuo slenksčio į vidų. Dėl sovietinio mąstymo palikimo neidentifikavome viešųjų erdvių kaip savų. Miesto vaizdas kito, nes grąžintos ar naujai padalintos nuosavybės ribos nebuvo brėžiamos pagal urbanistinę logiką. Žūtbūt ir greitai reikėjo atsikratyti sovietinio pastato ir miesto įvaizdžio. Dėl idealizmo, skubos, įvairiai išdalintos nuosavybės, riboto biudžeto ir patirties stokos susiformavo posovietinėms šalims būdinga architektūra. Ji visom savo prasmėm atspindi pereinamąjį laikotarpį, kurio išorinis vaizdas, apšiurus fasadams ir nublukus spalvoms, tapo nebepatrauklus.

Antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje paplinta internetas. Informacija tampa pasiekiama greitai ir iš bet kurio pasaulio taško. Esame išgelbėti nuo nežinojimo, įgauname patirties, jau sugebame atsijoti sovietinę ideologiją nuo iki nepriklausomybės išmoktų vertingųjų pamokų apie erdvę, tūrį, proporciją, aplinkos ir žmogaus santykį. Nuo posovietinei šaliai būdingų bruožų pamažu pereiname prie brandesnių, europietiškųjų. Per dvidešimt nepriklausomybės metų kito mūsų mąstymas ir mentalitetas. Natūralu, kad kito ir vis dar keičiasi architektūra. Manau, kad kuo toliau, tuo mažiau galėsime atrasti tautinio savitumo dėl globalizacijos. Spėju, kad kaip ir ankstesniais laikais, labiau išryškės laikmečio savitumas.

– O kada to tautinio savitumo būta daugiau?

A.B.: Kuo uždaresnė buvo šalis, tuo daugiau savitumo.

J.Reklaitė: Sovietmečiu buvo skelbiama “nacionalinis – turiniu, socialistinis – forma”. Buvo bandoma atskirti nacionalinius savitumus, buvo netgi leidžiamos serijos skirtingų tautų lėlių tautiniais drabužiais tam, kad paryškintų tuos savitumus ir parodytų, kad tai yra skirtingų šalių sandrauga. Lietuviai kažkuriuo momentu labai stipriai ieškojo savitumo ar bent jau bandė įsivaizduoti, dažniausiai žiūrėdami į Vakarus.

Kai atsidarė visos sienos, Vakarai imti labai kopijuoti. Atsirado olandiška, daniška ar dar kokia architektūra. Kitaip sakant, tai, ką turiu, aš neigiu, o bandau kopijuoti kitus.

A.B.: Iš dalies tokia architektūra yra savita, nes pasiglemžia labai daug skirtingų įtakų ir savaip jas įprasmina. Bet jei žiūrėtume, ar ji yra savita gerąja prasme – pionieriška, t.y. užduoda toną architektūros ir meno srovėms, tai nebūtinai.

– Kur tą savitumą žmogus gali pamatyti savo akimis?

A.B.: Architektūroje savitumą formuoja ne tik meninė išraiška, bet ir daug buitinių, praktinių aspektų. O tie buitiniai, praktiniai aspektai – mūsų gyvenimo būdas, kasdienybė, ką mes valgome, ką žiūrime, ką skaitome – viskas yra labai globalizuota. Ir kuo labiau tai globalizuota, tuo labiau atsispindi kūryboje. Mes labai sunkiai galime atsiriboti nuo to, kas mums daro įtaką ir kas daro įtaką Naujajai Zelandijai. Todėl kūryba susiniveliuoja.

J.R.: Lietuvos architektai dažniausiai pabrėžia, kad nacionalinis savitumas atsispindi architektūros dermėje su aplinka – jeigu atsižvelgiama į gamtinį ir kitokį kontekstą. Dėl to iš sovietmečio palikimo labiausiai vertinami “Žilvino” poilsio namai Palangoje, Šiuolaikinio meno centras Vilniuje (ŠMC). ŠMC minkštai ir švelniai įpaišytas Senamiestyje, “Žilvino” namai pakelti virš žemės, kad jaustųsi, kaip pastatą supa gamta.

A.B.: Jeigu pradėtume nagrinėti plačiau, kiek pagarba kotekstui yra Lietuviškas nacionalinis savitumas, tai suprasime, kad šis bruožas lygiai tiek pat pasireikš ir kur nors Danijoje, Ispanijoje, Kanadoje ir t.t.

Kontekstas nebūna vien fizinis. Gali suprojektuoti pastatą, prisitaikydamas prie konteksto, bet lygiai taip pat gali suprojektuoti pastatą, juo kurdamas naują kontekstą. Derintis prie gamtiško konteksto nebūtinai yra svaiminė vertybė. Išanalizuoji ir įvertini, kuris kontekstas tau yra svarbus.

Įsivaizduokime: visas dešinysis Neries krantas būtų pradėjęs derintis prie Šnipiškių konteksto. Juk tada visai ne taip atrodytų ta miesto dalis. Tačiau ten kontekstas buvo sukurtas naujas ir dabar aplink pradeda formuotis kitokia, nei būdinga Šnipiškėms, architektūra. Dabar iš naujo sukurti aukštesnį ar didesnį pastatą jau yra sunku, nes visas “Europos” biurų kompleksas buvo lyg įsmeigta vėliava, naujojo konteksto pradžia, prie kurio šiandien visi derinasi.

J.R.: Estijos ambasadą Lietuvoje, kuri mums atrodė labai estiška, projektavę estai pirmojo pokalbių ciklo metu buvo paklausti apie nacionalinę architektūrą. Jie labai paprastai atsakė, kad nėra estiškos ar kokios kitos tautybės architektūros. Jeigu aš, estas, projektuoju, tai aš neišvengiamai suprojektuosiu kažką estiško.

T.Grunskis: Mums, žiūrint į jų pastatą, jis atrodė labiau estiškas nei patiems estams. Atsitiko netgi taip, kad patiems užsakovams jis mažiau atrodė estiškas negu mums. Ten tuo metu buvo susidariusios palankios sąlygos įdomiam eksperimentui ir jis pavyko.

Man atrodo, kad per dvidešimt metų vyko savitumo paieška. Negalėtume sakyti, kad kokia architektūros rūšis, pavyzdžiui, gyvenamieji namai, galutinai prarado savitumą. Ne, iki šiol yra statomi tradiciniai nameliai ir jie yra labai populiarūs. Ta tradicija, kaip savitumas, yra plėtojama ir įvairiais būdais puoselėjama. Bet kai kalbi apie šiuolaikinę architektūrą ar jos naujoviškas apraiškas, tas savitumas vos ne savaime išnyksta, nes vyrauja visiškai kitos srovės ir kitos idėjos, nebūtinai besisiejančios su tradicijomis.

– Jei jau kalbame apie dermę su aplinka, ar galėtumėte įvardinti, jūsų nuomone, teigiamų tokių projektų pavyzdžių?

T.G.: Klaipėdoje yra vadinamosios “K” ir “D” – du objektai. Gal kažkas ten ir įžiūri negatyvių aspektų, bet tie du objektai architektūriškai yra geri, jie suteikia naują įvaizdį miesto centrui ir yra kontekstualiai susieti su aplinka – metaforiškai ir medžiagiškai. Iki tol toje vietoje įvaizdį kūrė “Klaipėdos” viešbutis su Lenino aikšte. Projektas vykęs ir nepasakysi, kad jis ne savitas.

– Bet sugalvoti pavyzdį jums reikėjo nemažai laiko. Ar tai reiškia, kad situacija prasta?

T.G.: Pavyzdžių negalime pasakyti greit, nes per pastaruosius dešimt metų įvyko labai daug, galbūt netgi daugiau nei per visą sovietmetį, mat ekonominė situacija leido tai daryti.

Pavyzdžiui, man nepriimtina Vilniaus dešiniojo Neries kranto koncepcija. Aš manau, kad dešinysis krantas buvo realizuojamas pagal anksčiau sovietmečiu sugalvotą koncepciją. Tuo būdu buvo užkoduota galimybė eiti „amerikietiško“ didmiesčio įvaizdžio keliu, bet mes ir kultūriškai ir geografiškai esame ne tame kontekste. Reikia suvokti, kurioje Europos dalyje esi. Europos pasaulis baigiasi praktiškai su mumis, gal dar kiek labiau į Rytus.

Tie deklaratyvūs urbanistiniai pranešimai, neva mes esame šalia Europos bambos, gali vėliau pasirodyti juokingi. Greičiausiai tai parodo, kad visuomenė nesuvokia tos vertės, kurią ji turi, ir norėtų kitų vertybių, kurių buvo išalkusi. Todėl nueita „amerikietišku“ modelio keliu, kai staiga šalia centro pabrangsta plotas (nors, man atrodo, dirbtinai) ir išauga tie pastatai.

Mums galėjome eiti kitu keliu. Kai buvo užbraukta daugelis ideologinių nusistatymų, reikėjo su tais nusistatymais permąstyti ir strategijas, kuriais plėsis miestai.

A.B.: Jeigu žiūrėtume plačiau, tai nebuvo lietuviškas savitumas. Čia buvo visų pokomunistinių šalių siekis į kažką lygiuotis. Lygiai tas pats nutiko Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Beje, netgi Danija, Olandija, Austrija, Vokietija yra perėjusios šitą laikotarpį – aukščiau, daugiau, pigiau.

J.R.: Istorijos raida uždavė toną. Virsmas iš vienokios visuomenės į kitokią yra labai ryškus, manau, kad socioekonominis pokytis dažnai atsispindi architektūroje.

T.G.: Kiekvienas laikotarpis stato savo miestą. Šito laikotarpio miestas buvo statomas ekonominę galią turinčių žmonių. Apie didelio miesto plėtrą sprendė ekonominės grupuotės, o ne visuomenė. Jeigu palyginsime jų vertybes, tai vieni lyg ir turėtų žiūrėti daugelio interesų, o kiti – labai siauros grupės interesų. Šiuo atveju nulėmė labai siauros grupės interesai. Dabar turime rezultatą. Jeigu tam tikru metu būtų kažkas žinojęs, kokios yra naujųjų tradicionalistų idėjos, pavyzdžiui, Leono Krier, ir būtų nuolat skelbęs, kad egzistuoja ir Europoje yra įgyvendinami visai kitokie sumanymai, galvojama apie tradicinę miesto struktūrą, o ne apie modernistinę, kuri seniai patyrė fiasko, tai greičiausiai būtų buvęs visai kitas rezultatas. Buvo pasiremta pasenusiomis idėjomis, o kitos idėjos (kurios, beje, irgi buvo besenstančios) buvo nurašytos.

J.R.: Bet juk tu nežinai, kaip visas rezultatas bus vertinamas po šimto metų, visi istoriniai laikotarpiai stato savo miestą, neigdami praėjusį laikotarpį.

A.B.: XVII a. visuomenė to meto Vilniaus baroką vertino kaip didžiausią siaubą, kuris sunaikino visą medinę Vilniaus architektūrą. Šiandien mes teigiame, kad Vilnius yra baroko miestas. Tai garsiai deklaruojame, džiaugiamės ir visi vertiname labai teigiamai. Todėl šiandien galime diskutuoti apie dvidešimtmetį, bet galutinai jį įvertinti sudėtinga.

– O kaip pavyko susidoroti su sovietiniu palikimu. Panašu, kad čia išsiskiria tik Nacionalinė dailės galerija – vienas iš nedaugelio objektų, kurio rūbas buvo sėkmingai pervilktas, o kiti objektai arba tiesiog nugriaunami, arba stūkso kaip priekaištas.

J.R.: Labai greitai po nepriklausomybės atgavimo sovietinei architektūrai buvo prilipdyta negatyvi, pilko betono etiketė. Tai buvo paranku tam tikriems investuotojams ir sąmonėje buvo suformuotas mąstymo šablonas, kad tai yra pilka ir negražu. Pavyzdžiui, teigta, esą Sporto rūmai yra klaikus pastatas. Bet kai investuotojams tapo naudinga, tie patys Sporto rūmai pavirto į Vilniaus-Europos kultūros sostinės simbolį – atidarymo renginiai vyko prie Sporto rūmų, uždarymas – taip pat. Tai yra manipuliaciniai žaidimai.

T.G.: Tai siauras požiūris. Viskas paprasta: iš išorės graži mašina, bet viduje ji nevažiuoja, niekas neveikia. Jeigu investuotojas galvoja iš „vidaus“, nori griauti ir jokios vertybės jam nerūpi.

J.R.: Bet buvo nedaug architektų ir šiaip žmonių, kurie sugebėjo įvertinti tą architektūrą. Nacionalinės dailės galerijos likimą nulėmė gal net atsitiktinumas. Jį saugojęs Dailės muziejus ir dabartinės Nacionalinės Galerijos vadovė Lolita Jablonskienė sugebėjo įvertinti, kad tai yra kokybiška architektūra, nepaisant to, kad jis buvo itin nekokybiškai pastatytas. Kai sugebėjo įvertinti, sugebėjo ir transformuoti.

T.G.: Man atrodo, kad tos ir jaunesnės kartos architektai labai pagarbiai žiūrėjo ir tebežiūri į Gediminą Baravyką, kaip vieną iš geriausių architektų, todėl pagarbiai galvojo ir apie tą pastatą.

J.R.: Bet buvo toks laikotarpis, kai apie Sporto rūmus buvo rašoma, kad tai avarinės būklės pastatas, jį reikia kuo greičiau griauti ir buvo prieita vos ne prie griovimo leidimo. O šiandien jau vertinama visai kitaip: galbūt jis nėra jau tokios avarinės būklės, šiek tiek jį pakeitus galima būtų jį vystyti ir šiaip jis yra puikus pastatas. Tai skirtingi požiūriai ir būtent tas vertybių perkainojimas yra labai svarbus.

Štai deklaratyviai yra teigiama, kad Palangos kavinė “Vasara” buvo pakeista išlaikant jos autentišką tūrį, bet iš principo ji yra visiškai pakeista, nes kai juodas stiklas uždengė konstrukciją ir pavertė ją aklinu būgnu, nebe tokiu lengvu, skaidriu pastatu. Deklaruojama, kad rekosntruojant buvo vertinamas sovietinis palikimas, kad tai yra autentiškas pastatas, unikali konstrukcija, bet realiai estetinių savybių nesugebėta išlaikyti ir jos buvo pakeistos.

Arba E.N.Bučiūtės baldų parduotuvės paviljono pastatas (dabartinė “Maxima” Mindaugo gatvėje – red. past.). Pati autorė jį rekonstravo ir radikaliai pakeitė architektūrą. Tad kyla klausimas – kodėl? Ar ji nesugebėjo to įvertinti ar tai buvo labai didelis spaudimas iš užsakovų? Labai daug veiksnių veikia rezultatą.

– Norėčiau ginti tuos, kurie “neįvertina” sovietinės architektūros. Argi lengva įvertinti tokią architektūrą, kuri neišvengiamai atliko ir propagandinę funkciją, net jei tai buvo pastatas? Gal kai atmeti ano meto vertybes, turi atmesti ir fizinį kūną?

J.R.: Taip, lygiai tas pats, kad atsitiko su visais Leninais. Jie buvo išrauti ir nuvežti į Grūto parką. Bet architektūra talpina ir ideologiją, ir funkciją. Jeigu paminklas turi tik skleisti ideologinę žinutę, tai pastatas atlieka ir kitą funkciją – yra kultūrinė erdvė, viešoji erdvė, vieta, kur žmonės įpratę gerti kavą, ir t.t. Jis turi žymiai daugiau istorijos, kuri nėra tik ideologinė. Viskas priklauso nuo to, kaip tu sugebi apžaisti ir kaip sugebi transformuoti. Šiaip jau pakankamai radikalu, pavyzdžiui, Revoliucijos muziejų paversti Nacionaline dailės galerija. Ideologine prasme tai yra radikalus virsmas, bet tas pastatas puikiai funkcionuoja. Jeigu būtų reikėje pastatyti Nacionalinę dailės galeriją, ko gero, dar dvidešimt metų nebūtų atsiradę lėšų naujam pastatui. Tai, kad įvyko transformacija ir kad pastatas netapo parduotuve, o išlaikė kultūrinės erdvės funkciją, yra labai didelė vertybė. Tai neįvyko su daugeliu kino teatrų, kur buvo įprasta kultūrinė erdvė, o tapo privačia, dangstantis būtent tuo, kad čia pilkas betonas, sovietmetis ir panašiai.

Kita vertus, jeigu vertinsime daugiabučius rajonus, kai turime Lazdynus ir dabartinį Perkūnkiemį, negali teigti, kad tada viskas buvo labai blogai, o dabar – viskas labai gerai.

– Bet į Lazdynus buvo įdėta daug pastangų, nes rajonas kurtas kaip parodomasis. Dabar tokio reikalo nebėra.

A.B.: Kodėl? Visuomet buvo svarbus įvaizdis. Dvidešimtmečio pradžioje buvo svarbu ištrūkti iš sovietinio stygiaus ir monotonijos, todėl vertinga tapo bet, kas tik buvo nauja. Šiandien daugelis jau gali įvertinti ne tik naujumą, bet ir aplinkos kokybę. Visi deklaruoja, kad labai svarbu ne tik naujas namas, kaip pats savaime, bet ir kokiame rajone tu gyvensi ir t.t.

T.G.: Stipri marketingo žinutė visais atvejais yra.

– Taip, bet marketingas – jau ne politinis.

T.G.: Įdomus dalykas. Aš posūkį padaryčiau prie klausimo, kas vyko kituose miestuose. Ten taip pat atsitiko įvairiausių dalykų, kuriuos diktavo kapitalas, kvadratiniai metrai ar eurai akyse. Per ateinantį raidos dešimtmetį, matyt, bus tvarkomasi su tomis problemomis, kurios buvo sukurtos tų ypatingai didelių objektų, kaip “Akropolis” Kaune. Šis prekybos centras sudubliavo pagrindinę viešą miesto erdvę.

Tų pastatų rekonstrukcijos, kaip E.N.Bučiūtės Baldų parduotuvė Vilniuje, atsirado per pirmąjį dešimtmetį, kai buvo galvoje tik kvadratiniai metrai. Idėjinis ir finansinis skurdas lėmė, kad kiekvienas plotas po stogu buvo išnaudojamas ir tai buvo vienintelė vertybė, kuri kirtosi su ankstesne vertybe – pagarba kūriniui. Kvadratiniai metrai nusvėrė tą pagarbą ir tada atsirado tos stambios ir baisios palikimo rekonstrukcijos.

J.R.: Mums labai svarbu pabrėžti ir tai, kad mes neteigiame, jog sovietmetis yra gerai, o dabar yra blogai, nieko panašaus. Pagrindinė mintis yra ta, kad viską reikia apmąstyti ir iš naujo įvertinti. Visuomenėje yra būtina diskusija prieš bet kokio pastato transformaciją, prieš bet kokį virsmą. Kol visuomenė neišmoks diskutuoti tarpusavyje ir kol architektai neišmoks diskutuoti tarpusavyje ir su visuomene, tol mes turėsime tokius virsmus, kurie vienu atveju labai gerai pavyksta (Nacionalinė dailės galerija), kitu atveju pasibaigia nesėkme (“Maximos” parduotuvė). Mes turime tuos du pavyzdžius. Abu pastatai stovėjo virsmo metu, tik vienas buvo labai greitai pakeistas, o kitas – po kažkurio laiko. Ta laiko distancija ir sugebėjimas sau įvardinti nulemia architektūros palikimo kokybę. Tikslas ir yra išprovokuoti diskusiją ir pabandyti sau atsakyti į kai kuriuos klausimus.

A.B.: Architektūros [pokalbių] fondo tikslas yra apsaugoti žmones nuo nežinojimo. Todėl ir kviečiame įvairius žmones, architektūros, meno istorikus, teoretikus, visuomenės atstovus su skirtinga patirtimi ir iš įvairių šalių. Labai tikimės, kad jie dalindamiesi savo patirtimi ir matymu paskatins ir įkvėps architektų bendruomenę brandžiai kūrybai.

Tomas Vaisieta

Šaltinis: lrytas.lt