Kai vos architekto diplomą gavęs Romualdas Gailius sulaukė pasiūlymo pasilikti Vilniuje, dvejonių nebuvo. „Labai aiškiai jaučiau – ne, negaliu, aš čia uždusiu”, – jau tuomet sau pripažino grynakraujis klaipėdietis.

Kartu su pokario Klaipėda užaugęs ir daugelį metų akyliau nei paprasti miestiečiai stebįs, kaip ji keičiasi, šiandien R.Gailius apgailestauja, kad ne visos jo svajos ir vizijos tapo realybe.

Per plauką nuo sporto

– Ar jau vaikystėje žinojote, jog būsite architektas?

– Vidurinėje mokykloje patiko ir neblogai sekėsi braižyba, taip pat – trigonometrija. Pamenu, kartą braižybos mokytoja paklausė – tai turbūt stosi į architektūrą? Gal tas jos paklausimas ir buvo nuoroda, kur reikėtų keliauti. O kuo toliau, tuo aiškiau darėsi, kad aš to tikrai noriu. Gal turėjo įtakos ir to meto aplinka, stebėjau, kas vyksta Klaipėdoje. Vos ne kieme virė statybos, miesto judėjimo procesas į pietus vyko tiesiog mano akyse. O mes, vaikai, siautėdavome po tas statybas. Ne vienus batus esu palaidojęs „Bilduko” komplekso pamatuose.

– Čia toks savotiškas „laiškas” ateities kartoms?

– Tiesiog anuomet buvo tokie žaidimai. Vaikščiodavome nutįsusiais treningais, iš lentų meistraudavome mašinas, dviračius. Buvau toks kiemo vaikas – amžinai lauke, dviračiai, visokie sportai.

– Tai gal mažai trūko, kad būtumėte tapęs sportininku?

– Mažai. Būtų buvę arba dviračiai, arba bėgimas. Vieni dviratininkai mane jau buvo prisikalbinę, nes labai norėjau naujo sportinio dviračio. Tėvams nežinant net buvau metęs dailės mokyklą. Bet nesigailiu, kad reikalai nepakrypo į sportą. Sportininko kelias laikinas, be to, pasaulio, miesto, socialinių procesų pažinimas architekto profesijoje yra daug gilesnis. Pagaliau kiekvienam savo. Niekada gyvenime nesijaučiau, kad sėdžiu ne savo rogėse.

– O kaip jaučiatės Klaipėdos apskrities architektų vedlio rogėse?

– Architektų bendruomenei, skirtingų interesų žmonėms vienyti reikia skirti labai daug laiko, daug skambinėti, susitikinėti, važinėti, o tai yra tik visuomeninė organizacija. Tokią prabangą sau gali leisti turtingas žmogus, aš toks nesu. Todėl įsipareigojau tik laikinai imtis šių pareigų.

Krantinės – nepagydoma liga

– Dėl ko jums šiandien labiausiai skauda širdį?

– Labiausiai dėl to, kad išvažiuoja jaunimas – ir iš miesto, ir apskritai iš valstybės. Kas čia gyvens? Štai šiandien jau ne vienas Vokietijos miestas imasi drastiškų priemonių – griauna ištisus kvartalus, nes apskaičiavo, kad to gyvenamojo ploto nebereikės.

Laikui bėgant, kai pradedi pažinti ir suvokti, kas yra toji miesto bendruomenė, dėl daug ko pradeda skaudėti širdį.

Dar tarybiniais laikais teko prisiliesti prie uosto problematikos. Tada buvome jauni, karštakošiai, įtikinėjome, jog reikia panaikinti uosto tvoras, kad žmonės galėtų laisvai prieiti prie marių. Šiandien aišku, kad tai buvo neįmanoma ir sunkiai suvokiama. O mums, tokiems rėksniams architektams, nuraminti būdavo padedami saldūs pyragėliai – renkite konkursą, kaip atrodys graži uosto tvora. Kas pylimus iš žemių pildavo, kas gėles sodindavo.

Ir šiandien ta liga nepraėjo, vis dar skaudu, kad per tiek metų nieko nepasiekėme, neradome kompromiso tarp uosto kompanijų ar Uosto direkcijos ir savivaldybės, kad šios teritorijos būtų atiduotos miesto žmonėms, smulkiajam ir vidutiniam verslui, o ne magnatams. Tikiu, kad būtent tai ir atgaivintų miestą. Matyt, to jau nebebus. Arba aš nesulauksiu.

Ką pavyko pamatyti – kad buvo atverta piliavietės teritorija, sutvarkytos krantinės. Bet platesnių prieigų į pietus ir šiaurę vargu ar galima tikėtis.

Niekas taip ir nepateikė tikrų skaičių ir neįrodė, kiek realios naudos iš uosto yra miesto žmonėms bei kaip galėtų būti kitaip.

Kai pasižiūri į Vakarų Europos uostamiesčius, kad ir mažyčius miesteliukus, juose verda gyvenimas, klesti turizmas, vyksta žmonių kaita, nes jie gali atplaukti įvairiausio tipo laivais. O pas mus kuo toliau, tuo labiau Klaipėda virsta primityviu krovamiesčiu. Kaip architektas, aš noriu visai kitokio miesto.

Diskutuoja apie agurkus

– Jūsų profesijos atstovų sunkmetis nepagailėjo. Tačiau, kita vertus, gal ekonominio pakilimo metu tekdavo susidurti su itin ekstravagantiškais įgeidžiais?

– Gal kaip tik atvirkščiai. Žmonės tiesiog neturėdavo laiko daug diskutuoti, architektams leisdavo rinktis ir spręsti patiems. Dirbti lengviau buvo ir dėl finansinių dalykų.

Esu suprojektavęs labai daug namų, bet pasakyti garantuotai, koks tas namas turėtų būti, negaliu. Tai yra susitarimo reikalas – kaip. Todėl šiame darbe reikia velniškai daug kantrybės, tolerancijos, profesiniai dalykai oi, kaip nutolsta.

Pamenu atvejį, kai su vienu užsakovu vos ne naktimis diskutuodavome, kodėl reikia vonios kambario šalia virtuvės. Reikalauja, nors tu pasiusk. Šiaip ne taip prasitarė, kad vonioje šalia virtuvės patogu plauti agurkus, kai juos marinuoja. Niekada nesugalvotumei tokių dalykų! Statosi žmogus didžiausią namą su žiemos sodu ir sykiu diskutuoja apie vonią su agurkais.

– Ar sunku būtų įvardyti reikšmingiausią savo darbą?

– Kažkada kaip tik kalbėjome su kolega, kokie turėtų būti tie vertinimo kriterijai. Jei žiūrėsi per prizmę, kad esi tam tikro miesto gyventojas, bendruomenės narys, architektūriniu požiūriu tai būtų visiškai neįdomus darbas – dviračių transporto struktūros išvystymo specialusis planas. Paprasčiau kalbant, visame mieste buvo suplanuota, kur turėtų driektis dviračių, poilsio takai. Ir tai atrišo rankas dviračių tinklo kūrimui Klaipėdoje.

Įdomių darbų buvo pradėta ekonominio pakilimo metu, bet didžioji dalis jų šiandien nematoma ir nežinoma, viskas sustoję.

– Tikėjausi, jog pasakysite, kad reikšmingiausias darbas – jūsų šeimos namas.

– Oi, tikrai ne.

– Batsiuvys be batų, architektas – be svajonių namo?

– Gali kiek nori idealizuoti – svajonių namas. Kaip sakiau, nežinau, koks jis turėtų būti.

Namai darboviete nevirsta

– Gimėte, užaugote mieste. Labiau laikote save grindinio ar gamtos vaiku?

– Kartą visomis kūno ląstelėmis pajaučiau, kaip Lietuvoje gražu. Grįžęs iš užpoliarės tranzavau iš Vilniaus namo. Buvo toks panašus žalias laikotarpis. Turbūt kad gamta ir ryšys su ja yra labai svarbu. Reikia tą ryšį atimti ir tada žinosi, gali be jos ar ne. O būseną „atimti” išgyvenu, kai būnu kokiuose nors karštuose kraštuose, kur viskas išdegę. Aiškiai suvokiu, jog ne, čia nenorėčiau būti. Kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, man reikia tų pabėgimų į gamtą. O kadangi šiandien mažai jaučiu uostamiesčio dvasią, ir šito labai reikia.

– Ar, be jūsų, šeimoje dar kas nors ištikimas architekto profesijai?

– Vienas sūnus mokosi panašios specialybės. Trejus metus studijavo Danijoje, šiuo metu – Australijoje. Kažkokia mistinė specialybė – architektūros inžinerija. Kas tai yra, aš ir pats nežinau.

Žmona su architektūra neturi nieko bendra – ji farmacininkė, dirba vaistinėje. Kartais atrodo, kad tarp giminingų sričių žmonių yra apie ką padiskutuoti, bet nemažai kolegų dėl to susiduria su nemenkomis problemomis. Turbūt neįmanoma dieną naktį kartu gyventi darbe.

– O atostogoms, mieliems pomėgiams pavyksta ištaikyti laiko?

– Bent jau pastaruosius dešimt metų stengdavausi, kad visada dvi trys savaitės per metus būtų laisvos žiemą nuvažiuoti paslidinėti į kalnus. Visą šeimą pastačiau ant slidžių. Važinėdavome į kalnus, gerą dešimtmetį su kompanija – į miškus, Labanoro girią. Kai vaikai išsilakstė kas kur, lyg ir tokio poreikio nebėra. Dabar toks gyvenimo etapas, kai nebežinai, kas tos atostogos ir ko iš jų nori. Pagaliau dabar ir laikmetis mūsų profesijai gana sudėtingas.

Vizitinė kortelė

• Gimė 1957-aisiais Klaipėdoje.
• Baigė 14-ąją vidurinę mokyklą bei uostamiesčio vaikų dailės mokyklą, 1982-aisiais – studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute.
• Grįžęs į Klaipėdą pradėjo dirbti Miestų statybos projektavimo institute architektu.
• Nuo 1986 iki 1999 m. – privati praktika, nuo 1999-ųjų vadovauja uostamiesčio architektūrinei kompanijai.
• Šių metų balandį ėmėsi Architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko pareigų.
• 1986 m. sukūrė šeimą, turi du 21-erių ir 23-ejų sūnus.

Šaltinis: "Klaipėda"