Prof. Algis Vyšniūnas.

„Žaliajam“ mąstymui būdingas praktiškumas ir efektyvumo siekis įvairiose srityse skirtingai suprantamas. Tai susiję su aplinkos tausojimo samprata. Aplinkos inžinerijos specialistai atvirai kalba apie aplinkosaugos ir energinio efektyvumo problemas, o paveldosaugos specialistai kalba apie aplinkos tausojimą, kuris išreiškiamas principu – „daryti tiek daug, kiek reikia, ir tiek mažai, kiek įmanoma“. Straipsnio apimtis neleidžia išsiplėsti „žaliosios“ frazeologijos klausimais, bet aišku viena – „žalieji“ specialistai nėra urbanistai. 

Aiškių architektūros ir urbanistikos srities ribų problema yra sudėtingas klausimas. Tai susiję su tuo, kad tradicinė urbanistikos samprata buvo „atskiesta“ konjunktūriniais dalykais, tokiais kaip aplinkosauga, gamtosauga, energinis efektyvumas ir pan. Politinę ir ekologinę konjunktūrą tiesiog skatina galimybė užsidirbti, rašant ES projektus aplinkosaugos ar energinio efektyvumo / taupumo srityse. Todėl kyla klausimas – ar įmanoma kalbėti apie kokį nors vientisos urbanistikos teorijos pavidalą, nes susidaro įspūdis, kad minėtos intelektualinės veiklos sritys yra teoriškai labai nestabilios? 

Neaiškūs ir dviprasmiški terminai yra to įrodymas. Tapo aišku, kad artikuliuotas kalbėjimas urbanistikos tema prarado kontūrą, todėl reikalingas diskursas, kuriame būtų nubrėžta distinkcija nuo viešųjų ryšių, juridinių dviprasmybių, profesinės imitacijos. Tai reiškia, kad urbanistika, kaip erdvinių struktūrų modeliavimo ir formavimo profesinė veikla, turi būti skiriama nuo politinio-socialinio planavimo, kaip proceso, kurio metu sprendžiami elementarūs optimizacijos ir juridinės legitimacijos uždaviniai, planuojami resursai ir padariniai. Straipsnio tikslas – aiškumas bendrame diskurse, susijusiame su urbanistikos (angl. urban design), urbanistinio planavimo (angl. urban planning), politinio-socialinio planavimo (angl. social planning, region planning, strategic planning), teritorijų planavimo (angl.urban development law) ir architektūros samprata. 

Pasaulyje intensyviai ieškoma naujų pilietinių iniciatyvų ir bandoma atrasti veiklos modelius, siekiant sukurti naujus ekologiškus miestus, o esamus miestus paversti kokybiškais. Tam tikslui pasiekti kaip pagrindinė priemonė iškelta „darnaus vystymosi principų idėja“, kuri iš tikrųjų neturi realaus urbanistinio turinio, nors deklaruojama, kad tai yra subalansuotos plėtros, arba darniosios raidos, koncepcija. Vadybinis principas, kalbantis apie racionalų, optimalų planavimą, t. y. apie optimizacijos procesą, pradėtas vadinti koncepcija. Tokiu atveju kyla klausimas – kas yra koncepcija? Profesinis teiginys, išreikštas brėžiniais, schemomis ir pan., ar verbališkai išreikšta mintis / idėja? Kokiais atvejais principas vadintinas koncepcija? Neaišku, ar darniosios plėtros atveju kalbama apie veikimo principus, ar apie taikomąsias metodikas, ar apie kuriamas koncepcijas. Paprasčiau pasakius, yra neaišku, koks loginis ryšys tarp principo, metodo ir koncepcijos. Kur baigiasi pilietinė iniciatyva, politinė deklaracija ir prasideda mokslas ar profesinė veikla? 

1987 m. Gro Harlem Brundtland vadovaujama Aplinkos ir plėtros komisija prie JTO parengė ataskaitą „Mūsų bendra ateitis“, kurioje galutinai suformuluota subalansuotos plėtros koncepcija1, ji šioje ataskaitoje traktuojama taip: „subalansuota plėtra – tai tokia plėtra, kuri tenkina dabartinius visuomenės poreikius, nemažinant ateinančių kartų galimybės tenkinti savus poreikius“. 1991 m. paskelbtas naujas dokumentas, pavadintas „Subalansuoto gyvenimo strategija“ (angl. A Strategy for Sustainable Living). Šiame politiniame dokumente buvo suformuluoti pagrindiniai subalansuotos plėtros principai, išvardytos pagrindinės priemonės, reikalingos subalansuotos plėtros nuostatoms įgyvendinti, numatytas strategijos įgyvendinimo mechanizmas ir parengtas pirminis subalansuotos plėtros indikatorių sąrašas. 

Toliau prasidėjo interpretacijos. Brundtland ataskaitos (angl. Brundtland report) apibrėžimas yra šiuo metu dažniausiai naudojamas, tačiau skirtingų disciplinų viduje darnusis vystymasis apibrėžiamas šiek tiek skirtingai: ekonomikoje – vystymasis, užtikrinantis, kad ateities kartų asmeninės pajamos (lot. per capita) nebūtų mažesnės nei dabartinių kartų; sociologijoje – vystymasis, kuris išsaugo bendruomenę, t. y. išlaiko glaudžius socialinius ryšius ir santykius bendruomenėse; ekologijoje – vystymasis, išsaugantis biologinių rūšių įvairovę, esmines ekosistemas ir ekologinius procesus. Kai kurie teoretikai miestų planavime išskiria svarbiausias veiklos sritis: planavimas ir infrastruktūra, žmogiškieji ištekliai, aplinka, kultūra ir turizmas, verslas. Kartu teigiama, kad miesto plėtros procesui įtakos turi gamtiniai, ekonominiai, demografiniai, planavimo, techniniai, valdymo ir kiti veiksniai. Jų poveikis metodologiškai vertinamas trimis pagrindiniais aspektais: ekonominiu, socialiniu, ekologiniu. Šių aspektų sanglauda ir sudaro subalansuotą, darniąją, miesto ar rajono plėtrą. Sunku ginčytis su savaime suprantamais bendro pobūdžio teiginiais, bet vis tiek neaišku, kur yra urbanistikos vieta bendroje darnaus vystymosi sistemoje? Kas yra urbanistikos objektas – miesto planavimo procesas, miesto valdymo ir administravimo sistema ar miesto erdvinė struktūra? 

Kalbant apie darniąją plėtrą, reikia išsiaiškinti, kas yra tos sistemos elementas urbanistika, jeigu toks yra iš viso? Ar planavimas ir urbanistika yra sinonimai? Kitu atveju kalbos apie darniąją plėtrą nieko nereiškia arba tampa aišku, kad tai nesusiję su urbanistika. Darni plėtra yra sistematiniu principu pagrįsta vadybinė veikla, todėl jos objektas nėra konkreti urbanistinė struktūra. Belieka išsiaiškinti, ar vadinamasis darnios plėtros specialistas ir yra miesto planuotojas? Reali situacija tokia: kadangi darnios plėtros principas nesusijęs su urbanistiniu modeliu, todėl logiška, kad darnios plėtros specialistas tėra miesto vadybininkas (angl. urban manager), nes darnios plėtros mechanizme nėra materialaus komponento. Todėl darnios plėtros specialistas nėra urbanistas. Realus urbanisto profesijos turinys susideda iš miesto ūkio (inžinerinė ir susisiekimo infrastruktūra ir pan.) bei miesto užstatymo (miesto morfotipai) ir jo suformuoto erdvinio karkaso (viešųjų urbanistinių erdvių sistema). Tai reiškia, kad kalbame apie urbanistą inžinierių ir urbanistą architektą, bet ne apie kažkokį darniosios plėtros specialistą. 

Architektūros ir urbanistikos paradigmų sistema tapo labai sudėtinga ir komplikuota, nes skirtingai suprantamas objektas, todėl nėra bendros terminijos. Paradoksas, bet deklaruojama darni plėtra neapima darnaus žodyno, vienodai suprantamų terminų ir t. t. Ypač didelė painiava planavimo srityje, todėl šiai problemai spręsti parengtas „Commin“2 projektas. Akivaizdu, kad reikia kažką panašaus daryti ir architektūros bei urbanistikos srityje. 

Pagrindinis paradigmų sistemos tyrimo metodas – sisteminė analizė. Sisteminė analizė suprantama kaip visuma metodų, skirtų tirti, konstruoti ir modeliuoti sudėtingus objektus bei reiškinius. Tik taikant sisteminės analizės metodą galima atskleisti giluminius architektūros ir urbanistikos mokslo sluoksnius, kurie susiję su profesine veikla, socialinių procesų organizavimu, legitimuotų struktūrų valdymu ir administravimu. Architektūros ir urbanistikos mokslas nebūtinai susijęs su legitimuotomis universitetinėmis struktūromis, nes pasiekta kritinė masė mokslo daktarų, kurie neturi elementaraus supratimo apie architekto profesiją. Tezei įrodyti teko išanalizuoti veikiančių architektūros mokyklų studijų programas, dėstytojų profesinės kompetencijos kokybę, doktorantūros sistemą, išsiaiškinti, kokios problemos keliamos disertacijose ir t. t. Rengiamos architektūros ir urbanistikos mokslo disertacijos priklauso menotyros sričiai. Bet tada kyla klausimas – o kur yra architektūros ir urbanistikos mokslas? Kas yra architektūros ir urbanistikos mokslas, jeigu oficialiai tokio nėra? 

Kitas naudotas tyrimo metodas – operacionalizacija. Ji suprantama kaip loginių operacijų su sąvokomis ir terminais procesas. Pagrindinė tezė – nėra aiškiai apibrėžtos, visiems vienodai suprantamos urbanistikos definicijos. Taip yra dėl to, kad skirtingi veiklos laukai (profesija, projektavimo procesas, projekto legitimacija, padarinių vertinimas, derinimas su visuomene ir t. t.) apibūdinami vienodomis verbalinėmis konfigūracijomis, dažnai pereinančiomis į elementarią literatūrinę veiklą. Taip vyksta dėl dviejų priežasčių – vyksta verbalinė ekvilibristika, kuriai nereikalingas nei konkretus objektas, nei profesiniai instrumentai, arba tai yra tiesiog žemos profesinės kompetencijos atvejis, nesuvokiant skirtingų žanrų (projektavimo, planavimo) ir su tuo susijusių tikslų, priemonių, instrumentarijaus komplekso klaidingas identifikavimas. Todėl buvo būtina išanalizuoti visus mokslinėje ir profesinėje spaudoje vartojamus terminus bei sąvokas, kuriomis bandoma komentuoti architektūrą ir urbanistiką. Tyrimo rezultatas galutinai patvirtino išvadas, kad terminai vartojami pernelyg laisvai, nekreipiant dėmesio į konkrečius atvejus, žanrus, tikslus ir uždavinius. Toks chaosas terminijoje sąlygotas įvairių patirčių ir kompetencijų tiek mokslo, tiek profesinėje srityje. 

LR švietimo ir mokslo ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. V-222 patvirtintas „Studijų kryptis sudarančių šakų sąrašas“, kuriame pirmą kartą oficialiai įvardyta urbanistika. Skiriama urbanistinė inžinerija (kryptis – 
H200 statybos inžinerija) ir urbanistinis projektavimas (kryptis – K100 architektūra). Atrodo, viskas aišku, bet problema kitur – neaiškus žodžio urbanistika turinys.Urbanistika labai dažnai sutapatinama su teritorijų planavimu arba tiesiog planavimu, kas yra iš principo neteisinga3. Teisinis mechanizmas sutapatinamas su erdvinių struktūrų modeliavimo ir konstravimo profesija. Teritorijų planavimą lengvai perėmė žemėtvarkininkai, planuojantys pagal žemėnaudos kriterijų. Žemėtvarkos planavimo sampratoje tokio urbanistinio darinio kaip miestas neegzistuoja. 

Vienintelis būdas išsiaiškinti realų urbanistikos turinį – komentuoti veiklos objektą, t. y. reikia aiškiai skirti procedūrą, architekto profesiją, planavimą kaip optimizacijos procesą ir t. t. Sisteminė veikla (pavyzdžiui, regioninė politika) skiriama nuo autorinės meninės koncepcijos, vadybos ir administravimo veikla skiriama nuo profesinės veiklos. Interpretacijų neliktų, jeigu studijų ir mokslo klasifikatoriuose būtų ne tik krypčių ir jas sudarančių šakų pavadinimai, bet ir labai konkretūs studijuojamo ar tyrinėjamo objekto aprašai. Tada aiškėja ir urbanisto profesijos turinys4. 

Tad galima konstatuoti, kad architektas ir urbanistas savo veiklos pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo strateginio plano rašytojo ar teritorijų planavimo dokumento rengėjo. Inžinierius urbanistas sprendžia miesto susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros problemas, architektas urbanistas sprendžia miesto aplinkos erdvinio formavimo ir urbanistinės morfologijos uždavinius. 

Kai yra neaiški urbanistikos definicija, natūralu, kad neaiški jos vieta sisteminėje architekto profesinės veiklos, mokslo ir studijų sampratoje. Samprotavimų apie urbanistiką, rajoninį planavimą būdavo ir anksčiau, bet situacija pasikeitė iš esmės po 1995 m., kai buvo priimtas Teritorijų planavimo įstatymas. Sovietmečiu geriau ar blogiau veikusi planavimo ir projektavimo sistema galutinai išsiderino. To padariniai – terminų painiava, o tai reiškia ir kompetencijų. Norint ką nors išsiaiškinti, iš pradžių reikia apžvelgti urbanistikos ir planavimo sampratų evoliuciją. 

Visų pirma reikėtų prisiminti prof. K. Šešelgio išsakytas mintis, išdėstytas 1975 m. išleistoje knygoje „Rajoninio planavimo ir urbanistikos pagrindai“. Jau pats knygos pavadinimas rodo, kad skiriamos dvi iš esmės skirtingos sritys. Be to, rajoninis planavimas skiriamas nuo ekonominio planavimo ir miestų planavimo. Pagrindinis kriterijus – aiškiai apibrėžtas planavimo objektas (regionas, rajonas, miestas, ūkio sritis ir t. t.), todėl aišku, kas planuoja, kas administruoja, kas projektuoja, kas kontroliuoja, kas naudoja planavimo proceso rezultatą. Paradoksas, bet, norint išsiaiškinti kas yra urbanistika, paprasčiau išsiaiškinti, kas nėraurbanistika. Todėl tikslinga plačiau pakalbėti apie tokią veiklos rūšį kaip planavimas, nes būtent ši optimizacinio pobūdžio veikla klaidingai vadinama urbanistika. Taip jau istoriškai susiklostė, kad miestų planavimu daugiausia užsiimdavo architektai. Tai yra didelis architekto S. Stulginskio ir prof. K. Šešelgio nuopelnas. Pirmasis 1944 m. įkūrė Miestų planavimo katedrą prie tuomečio Vytauto Didžiojo universiteto (dabar VGTU Urbanistikos katedra), antrasis sukūrė unikalią tolygaus Lietuvos apgyvendinimo koncepciją. 

Miestą, kaip inžinerinę sistemą, nagrinėjo mokslininkai, sprendę miesto susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros problemas. Buvo aišku, kad architektai sprendžia erdvinių struktūrų, t. y. užstatymo problemas, o inžinieriai – susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros problemas. Tiek erdvinių struktūrų, tiek susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros sistemos buvo planuojamos ir apskaičiuojamos sąnaudos, o po to atskiri struktūrų elementai buvo projektuojami. Labai aiškus darbo objektas, aiškios kompetencijos ribos – 
urbanistinis planavimas (miesto morfologija, gatvių tinklas), urbanistinis projektavimas (rajonų, kvartalų užstatymas, miesto viešos urbanistinės erdvės) ir finansinis-ekonominis planavimas (finansų planavimas ir finansavimo mechanizmas). Pavyzdžiui, suplanuojamas miesto gatvių tinklas, o po tosuprojektuojamos atskiros sankryžos, viadukai, tuneliai ir t. t. Jau tada buvo aišku, kad tai ir yra urbanistika. Minėtų objektų projektavimo ir statybos išlaidųplanavimas ir darbų organizavimas tėra ekonominis ir finansinis planavimas. Tai ne urbanistika. Rajoninis planavimas sprendė visai kitus uždavinius, susijusius su sovietinio, vadinamojo liaudies, ūkio vystymo penkmečio planais. Visiems buvo aišku, kad rajoninis ir regioninis planavimas nėra urbanistika. 

Atkūrus nepriklausomybę, iš esmės pasikeitė politinė ir ekonominė formacija, todėl liaudies ūkio planavimas, pagrįstas komandine ekonomika, ne tik nebeteko prasmės, bet ir buvo neįmanomas iš esmės. Nuo šio momento prasidėję procesai tapo nebevaldomi. Paprasčiau pasakius, baigėsi urbanistikos era, prasidėjo teritorijų planavimo chaosas. Subrendo poreikis kurti naują rajoninio planavimo ir urbanistikos strategiją, t. y. akivaizdus poreikis planavimui ir urbanistikai grąžinti realų turinį. Tam reikia susitarti dėl terminų ir dėl planavimo bei urbanistikos darbo objektų. Svarbiausia čia, kad miestas būtų suprantamas kaip sistema. Todėl reikia planuoti sistemos funkcionavimo prielaidas, sąlygas, padarinius bei vykdyti sistemos funkcionavimo stebėseną ir t. t. Tokiu atveju labai svarbų vaidmenį vaidina pats planavimo mechanizmas ir procesas. Todėl reikia kalbėti apie planavimo procesų dalyvius, planavimo proceso kokybės indikatorius, planavimo tipus, planavimo objektus ir stadijas. Tai reiškia, kad aiškiai skiriamas procesas nuo profesijos, valdymas nuo administravimo. Paprasčiau pasakius, darosi aišku, kad tarp planavimo ir urbanistikos yra skirtumas. Miestas, kaip sistema, yra planuojamas (angl. town planning), o miestas, kaip urbanistinė struktūra, yra projektuojamas (angl. urban design). 

Bendroje projektavimo ir planavimo sistemoje urbanistinio projektavimo žanras ir kompetentingų specialistų nebuvimas yra trūkstama grandis. Šią problemą nagrinėjo M. Carmona su kolegomis5, pabrėždami urbanistinės paradigmos architektūrinį aspektą. Urbanistika matuojama keliomis dimensijomis – socialine, vizualine, funkcine, laiko, morfologine ir suvokimo dimensijomis. Tai reiškia, kad urbanistika suprantama kaip miesto funkcijų erdvinė organizacija pagal tam tikrus estetinius ir vertybinius kriterijus, o ne tik kaip utilitarus, pragmatinis urbanizacinio proceso aspektas. Rengiami juridiniai teritorijų planavimo dokumentai stokoja urbanistinės argumentacijos, nes tuo užsiimantys architektai neturi atitinkamo profesinio pasirengimo. Tai yra nekokybiškų studijų rezultatas. 

Kraštovaizdžio samprata

Yra dar viena labai komplikuota veiklos sritis, kur vartojama ypač paini terminija. Kalbu apie kraštovaizdį, kurio samprata „plaukioja“ tarp krašto vaizdo / kraštotvarkos / landšafto ir t. t. Todėl reikia atsakyti – kalbame apie krašto vaizdą ar landšaftą? Tokia klausimo formuluotė susijusi su bendra kraštovaizdžio ir ypačkraštovaizdžio architektūros samprata, nes kartais darosi neaišku, ar tai, kas angliškai kalbančiose šalyse suprantama kaip landscape architecture, tikrai yra Lietuvoje vartojamo termino kraštovaizdžio architektūra atitikmuo? O gal kraštovaizdis yra tiesiog gamtovaizdis, kuris angliškai taip pat vadinamas landscape6? Nors egzistuoja definicija, kad kraštovaizdis yra gamtinių ir antropogeninių elementų derinys, esmės tai nekeičia, nes neaišku, ar kraštovaizdis ir (ar) gamtovaizdis yra kūrybos objektas? O gal tai tiesiog socialinių ir ekonominių procesų, vykstančių ant žemės, topografijos išraiška, laikui bėgant, įgaunanti vizualinę nacionalinės vertės dimensiją? Tokiu atveju tai yra krašto valdymo ir administravimo (kraštotvarkos) rezultatas, visiškai nesusijęs su architektūra. Ar galima sakyti, kad kraštovaizdžio architektas taip pat yra kūrėjas? Jeigu taip, tai koks tokio architekto instrumentarijus ir kas yra jo kūrybos objektas7? Klausimų daug, bet kol aišku tik tiek, kad pažeistas loginis ryšys sekoje kraštovaizdis (krašto vaizdas) – landšaftas – miestas – užstatytos teritorijos – viešos urbanistinės erdvės – želdiniai.Atitinkamai trūksta loginio ryšio sekoje teritorijų planavimas (kraštotvarka) – rajoninis planavimas – miestų planavimas – urbanistinis projektavimas – pastatų architektūra. 

Straipsnio apimtis neleidžia išsiplėsti terminų klausimais, nors šie gana vangiai diskutuojami, nes paradigmos suformuotos cechų principu (paveldosauga, gamtosauga, aplinkosauga, teritorijų planavimas ir t. t.). Kol kas ši metodologijų ir terminų painiava ignoruojama, bet ilgai to daryti nepavyks vien dėl sudėtingo architektų ir urbanistų profesinės kvalifikacijos identifikavimo proceso. 

Kas yra kas?

Reziumuojant galima teigti, kad Lietuvoje urbanistikos terminas apima ne tik tokias sisteminės veiklos sritis kaip teritorijų planavimas, kraštotvarka, bet ir miesto valdymą, viešąjį administravimą ir pan. Dažnai šį terminą vartoja ir kraštovaizdžio / landšafto architektai, aplinkosaugininkai ir politikai bei viešųjų ryšių specialistai, kalbėdami apie darnią plėtrą, „žalią urbanistiką“, „išmanųjį miestą“ ir pan. Toks amorfinis, be aiškios definicijos terminas sukuria painiavą tarp praktinės / profesinės, mokslo tiriamosios veiklos ir studijų, nes neįmanoma tiksliai identifikuoti veiklos objekto. Neaiškus objektas, todėl neaiški profesija bei vartojami terminai ir instrumentarijus. Straipsnio autorius nekėlė sau tikslo pateikti konkrečios urbanistikos definicijos, bet teigia, kad charakterizuojant įvairių veiklos sričių objektus įmanoma išgryninti kai kurias sampratas. Taip įmanoma teigti, kad urbanistu turėtų būti vadinamas specialistas, dirbantis su konkrečiais miesto struktūros elementais (užstatymas, gatvių tinklas, erdvinė struktūra ir pan.), bet ne teisės, valdymo ar administravimo (viešųjų ryšių, politikos ir pan.) srityse. Urbanistas yra architektas urbanistas arba inžinierius urbanistas. Visi kiti specialistai turėtų būti vadinami miesto reikalų specialistais – miesto ūkinės veiklos planuotojas, miesto finansų finansininkas, miesto ekonomistas, miesto politikas, miesto veikėjas / aktyvistas ir t. t. 

Skirtingo rango teritorijose sprendžiami skirtingi uždaviniai. Lietuvos urbanistikos mokslinę ir praktinę veiklą galima vertinti pagal tai, kaip terminas urbanistikaišverčiamas į anglų kalbą – urban design, urban planning, town planning, region planning, urban development, urban development law, urban studies ir t. t. Atitinkamai turėtų būti sutvarkyta ir terminija, t. y. būtina minėtus angliškus terminus kokybiškai išversti į lietuvių kalbą, įvertinus konkrečius veiklos objektus, sritis ir žanrus. Tai reiškia, kad subrendo poreikis parengti urbanistikos terminų žodyną ir atskirą urbanistikos įstatymą, kurio pagrindinis objektas būtų miestas. 

Planavimo ir urbanistinio projektavimo sistemos kokybiško funkcionavimo prielaida – vienodai suprantama terminija, kokybiškai parengti specialistai ir aiškiai apibrėžtas profesinės veiklos laukas. Šito dabartinė mokslo ir studijų sistema, teisinė bazė, reglamentuojanti visą planavimo ir urbanistinio projektavimo procesą, negarantuoja. Ilgai ignoruoti šių problemų nepavyks. Vis tiek ateis laikas ir reikės atsakyti į klausimą: kas yra kas? Būtina išgryninti pozicijas, nes verbalinės manipuliacijos pasiekė kritinę ribą, subalansuotos / darnios / tvarios plėtros, ekologinės architektūros ir žaliosios urbanistikos terminija užgožia tikrąjį architektūros ir urbanistikos turinį.

Žurnalas STRUCTUM 2013 (3)