Visada skaudu ištarti paskutinius pagarbos ir atsisveikinimo žodžius Anapilin iškeliaujančiam artimam žmogui.

Neapsakomai sunku tai padaryti tada, kai žmogus išeina taip skaudžiai, taip netikėtai, kaip Jolanta.

Jos darbo kabinete „Palangos projekte“ dar tebestovi penktadienį nebaigta išgerti vandens stiklinė. Ant jos kėdės atlošo dar tebekabo skraistė, kurią ji išeidama nusiėmė nuo pečių, tebeguli atverstas aplankas su brėžiniais.

Čia pat tebesama nuotraukos: vaikystės šypsena švytintis sūnus Ramūnas, kuriam ji jau nebepasakys, kaip labai jį mylėjo. Ir tebemyli…

Tyliai plazda raudonos Advento žvakės liepsna. Žvakės, kurią uždegė jau nebe Jolanta, visada  – beveik 30 metų – nuoširdžiai ir su meile pasirūpindavusi, kad visų švenčių bei jų laukimo dienos „Palangos projekte“ dirbantiems ir čia su įvairiais reikalais užeinantiems kolegoms architektams bei projektų užsakovams būtų ypatingos.

Tiek kolegos, tiek draugai,– nuo kaimynų Palangoje iki kartu su ja po Lietuvą ir ne tik po ją keliavusių bičiulių,- tiek kiekvienas, kuriam tegu ir neilgai teko pabendrauti su Jolanta, sako vis dar nesuvokiantys: negi tikrai nebeatsidarys durys ir pro jas nebeįžengs visada gera nuotaika ir tiesiog neįtikėtina meile gyvenimui, energija ir sodriu humoru spinduliuojanti žavinga moteris.

Tie, kuriems teko laimė dirbti kartu su Jolanta, prisimins ją kaip labai kruopščią, labai talentingą kūrėją, iš kelių pieštuko štrichų ir keleto paaiškinimų žodžiu iškart perprantančią tai, koks projektas dar tik gimsta kolegos architekto ar kliento mintyse. Ir visada itin geranoriškai padedančią tą projektą išgryninti, užauginti. Prisimins ją, kaip gerąją „Palangos projekto“ dvasią, ramstį ir centrinę ašį: tai ji žinodavo, kur kas yra padėta, tai ji atsimindavo ir kitiems primindavo tai, kas reikalinga padaryti.

Tie, kuriems teko laimė su architekte bendrauti, prisimins ją kaip jautrų, atviros sielos ir geros širdies žmogų, tikrą senos bajorų Zablockų giminės dukrą, sugebėdavusią išlaikyti šiais gan piktais ir merkantiliškais laikais dažnai pamirštamą kilnumą ir vidinę inteligenciją.

Jolanta Zablockytė gimė, augo ir vidurinę mokyklą baigė Kėdainiuose. Po studijų tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto architektūros fakultete metus padirbėjusi gimtajame mieste, 1988 metais pradėjo dirbti Palangoje. Nuo pat pirmųjų dienų aktyviai ir kūrybingai įsiliejo į „Palangos projekto“ kolektyvą: ji dalijosi praktiškai visų čia sukurtų darbų autoryste.

Šiandien kolegos prisimena jos indėlį į Šventosios miestelio detalųjį planą, Šventosios uosto detalųjį planą. „Palangos projektą“ puošia ir ne vienas jos rankomis padarytas čia sukurtų detaliųjų planų maketas. Vienas jų – UAB „KUNA“ poilsio bazė Šventosios jūrų uosto teritorijoje.  Ji buvo viešbučio „Pušų paunksmėje“ S. Dariaus ir S. Girėno g., daugiabučių namų Vanagupės g. ir kitų gyvenamųjų bei visuomeninės paskirties pastatų ne tik Palangoje, bet ir Rezeknėje (Latvija), Sankt Peterburge, Maskvoje (Rusija) bendraautorė.

Dėl netikėtos ir labai skaudžios netekties liūdi kolegos, architektai.