Muziejai – mūsų civilizacijos atmintis; iš čia mes semiamės patirties, juos sukaupti turtai padeda formuoti pasaulėžiūrą, įtvirtinti kultūrinę tapatybę.

Savo ruožtu, miestai – gyvi  architektūros muziejai. Tačiau fizinis pastatų buvimas savaime neatskleidžia jų turtingos, bet už tvirtų sienų pasislėpusios istorijos: ilgų geriausio sprendimo paieškų, debatų, dvejonių ir idėjų gimimo. Be jų mums lieka tik spekuliuoti praeitimi.

Kūrybinių industrijų parkas „Architektūros centras“, remiamas Kultūros rėmimo fondo ir Lietuvos architektų rūmų, morališkai palaikomas architektų cecho, ėmėsi užduoties nors šiek tiek aplopyti žinių spragas, susidariusias po 2006 m. Architektūros muziejaus uždarymo. Per 40 metų Muziejaus sukaupti veik 60 tūkst. eksponatų rinkiniai išsibarstė po valstybines institucijas ar privačias kolekcijas. Tenka iš naujo kurti tai, kas buvo sugriauta – eksponatas po eksponato kaupti naują kolekciją. Suprantama, virtualią. Su viltimi, kad netolimoje ateityje šalies valdžia susivoks ir ištaisys padarytą žalą.

Sukaupta jau nemažai – veik 450 eksponatų; atnaujinta ir svetainė – dabar galima patogiai ir greitai rasti rūpimą informaciją. Pradėta nuo didžiausią įtaką pokario Lietuvos architektūrai padariusių kūrėjų: akademiko, išėjusio Anapilin, Vytauto Edmundo Čekanausko, 2010 m. mus palikusios Elenos Nijolės Bučiūtės, profesorių Vytauto Jurgio Dičiaus, Algimanto Mačiulio, garsių dvynių – Algimanto ir Vytauto Nasvyčių; yra ir Nacionalinės premijos laureato Kęstučio Pempės projektų.

Su jų darbais ir kita informacija kviečiame susipažinti atnaujintame Virtualaus Lietuvos architektūros muziejaus tinklapyje: www.archmuziejus.lt

Šaltinis: Lietuvos Architektų Rūmai