Knyga „Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“ – pirmoji knyga apie sunaikintas Klaipėdos (Memelio) senąsias miesto kapines (1820–1975) ir sovietmečiu jų vietoje įkurtą Skulptūrų parką. Dvi prieštaringos šios vietos tapatybės – istorinės kapinės ir lietuvių modernios skulptūros galerija po atviru dangumi – lig šiol nėra įgavusios pozityvaus vertinimo miestiečių savimonėje.

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis. Ją sudaro straipsniai: istorikės Zitos Genienės apie senąsias miesto kapines, istoriko Vasilijaus Safronovo apie miesto kapinių naikinimą sovietmečiu, menotyrininko Petro Šmito apie Smiltynės granito simpoziumus ir Skulptūrų parko istoriją, kurią išdėstė, remdamasis 1977–1991 metų spauda, žurnalisto Gedimino Pilaičio pokalbis su muziejininku Dionyzu Varkaliu apie bandymą išsaugoti istorinių kapinių likučius – tvoreles, kryžius ir kitokius kapinių reliktus, menotyrininkės Godos Giedraitytės įžvalga apie parką kaip viešą miesto erdvę bei dailininko Adomo Skiezgelo architektūrinių pasiūlymų, kuriant Skulptūrų parką, apžvalga.

Šia knyga siekiama pristatyti kapinių ir Skulptūrų parko istorijas, neieškant kaltų, bet iškeliant kiekvieną darinį kaip vertingą istorinės praeities reliktą, ir paskatinti miesto bendruomenės svarstymus – kaip įamžinti apie 40 000 palaidotų žmonių atminimą dabartiniame Skulptūrų parke bei suteikti didesnę meninę vertę skulptūrų ekspozicijai, suformuotai per 15 metų Smiltynės granito simpoziumuose.