Kodėl labiausiai saugotinose miestų vietose atsiranda svetimkūnių, kurie bado akis ne tik architektams, bet ir nedaug ką nutuokiantiems apie architektūrą? Kodėl tyli Lietuvos architektų sąjunga ir Kultūros paveldo departamentas, matydamas drastišką statybų invaziją į mūsų senamiesčius? Kaip ilgai tai tęsis? Gal nebeilgai… Vakar Kultūros paveldo departamentas pagaliau pasisakė prieš “stiklainių”veržimąsi į istorines miestų dalis.

Pampstant statybų burbului sugebėjome tik džiaugtis matydami pagreitintais tempais besisukiojančius kranus ir vos spėdami skaičiuoti, kiek naujų būstų pastatėme ir pardavėme. Apie statinių vaizdą bei kokybę ir apie gyvenimo kokybę juose, regis, nebuvo kam ir kada susimąstyti. Nepastebėjome, kaip miestų centrus užtūpė skardinės prekybos centrų dėžės. Tokiais pat skardiniais kailiniais aprengėme mokyklas ir vaikų darželius ir jie tapo panašesni į sandėlius, bet ne į mokymo ir ugdymo įstaigas. Už šimtus milijonų sugebėjome pasistatyti sporto arenas ir nebesuprantame – ar Šiauliai nuo Panevėžio “nusirašė”, ar atvirkščiai? O atsipeikėję stebimės – kodėl mes taip atrodome?

Lyg prablaivėję negalime sau atsakyti, kaip atsitiko, kad pačioje Kauno širdyje, ant šimtamečio namo sienų užrioglintas stiklo antstatas, kokio, atrodo, ir sapne nebūtum regėjęs. Ir kaltųjų nėra. O yra netgi įrodinėjančių, kad tai ne taip jau blogai.

Kaip gali būti, kad turime tiek daug statybas kontroliuojančių institucijų, tiek talentingų, net ir užsieniuose konkursus laiminčių architektų, o čia žybt pačioje kultūros paveldo sergėtojų panosėje – ir išdygsta “šedevrų šedevras”. Dabar turime galvosūkį, kaip išsisukti. Kad nenukentėtų nei senamiestis, nei valstybės kišenė, jeigu būtų nuspręsta “stiklainį” nuversti. Nes “vsio zakonno” – visi suderinimai ir visi leidimai yra.

Statybininkų diktatas

Kaip mūsų miestuose atsiranda svetimkūnių? To klausiame kauniečio architekto, ne vienos knygos apie architektūrą autoriaus, praėjusių metų Kultūros ir meno premijos laureato profesoriaus Jono Minkevičiaus.

“Aš tai laikau daugiau nei sistemine klaida. Tas Kauno rajonas turi paveldosauginį statusą. Visas kompleksas. Jis neturi būti aukštinamas. Buvo atlikti kažkokie Laisvės alėjos tyrimai. Architektas Virginijus Juozaitis sako, kad yra profesorės ekspertės parašas, jog leidžiamas toks aukštis, kita ekspertė iš mokslo instituto irgi pritarė ir pasirašė.

Nuo to ir prasideda. O paskui pabandykite surasti. Kaltas pasidaro visas tinklas”, – po šių žodžių profesorius giliai atsidūsta ir pripažįsta, kad problema yra rimta, o šaknys – labai gilios.

Yra dvi pusės – įstatymai ir gyvenimas, o tarp jų tvyranti įtampa virsta panašiais monstrais. Juos, pasak profesoriaus, pagimdo klaidos, kartais ir sąmoningos, o kartais ir talento trūkumas.

Pas mus visą tvarką diktuoja statybininkai. Jiems svarbiausia statyti kuo greičiau, kuo lengviau ir kuo pigiau.

“O kas yra architektūra? Architektūra, statybininkų manymu, yra trukdys. Juk reikia stengtis, reikia pasiekti lygį, atitinkamą kokybę, – sako J.Minkevičius, atskleisdamas svarbiausia. – Pinigai pas mus kol kas diktuoja viską. Už didelius pinigus suranda ir architektą, kuris padarys taip, kaip reikės, ir visokius derinimus pereis. Tai architektūrinė kaukė, kuri yra perkama. O rezultatas – klausimas, ką daryti. Pagal įstatymus negali to “stiklainio” nugriauti. Jeigu nuversi, kas užmokės? Viskas suderinta. Yra tokia galimybė – viešasis interesas. Bet ką jis reiškia? Teisiškai jis neapibrėžtas. Gal referendumą rengti?”

Reikia ir talento, ir sąžinės

Pasak profesoriaus, maža turėti gerų ir talentingų architektų. Reikia ugdyti ir tuos specialistus, kurie duoda leidimus. Tiesa, daugelio knygų apie architektūrą autoriaus manymu, jų kvailais nepavadinsi, nes ir juos ima veikti visokios “požeminės srovės”.

“Viską valdo pinigai. Nepasakysi tiesiai, tas ar anas kaltas. Tokia mūsų realybė, toks gyvenimas, tokia gyvenimo filosofija. Nes, kaip aš sakau, viskas prasideda nuo sąžinės. Kol nebus sąžinės ir atsakomybės, tol visokie įstatymai visada bus apeinami. Visada suras plyšių ir pateisinimų. Net ir teismai nepadės”, – įsitikinęs kaunietis architektas.

Įstatymui pritrūko vienybės

Pasak J.Minkevičiaus, kas ką turi padaryti ir kas už ką atsako, leidimų barjerai, visi įstatymai, atsakomybės ir autorių teisių klausimai yra tarpusavyje nesuderinti. Bet svarbiausia, kad nėra architektūros įstatymo. Statybos įstatymą turime, tačiau ten architektūrai vietos nėra.

“Galima kaltinti architektą, sugėdyti kaip nors, blogiausiu atveju galima atimti licenciją. Kai pinigai siūlo sprendimą, kuris neatitinka jokių taisyklių, architektas pataikauja užsakovui ir todėl užsimerkia. Taip nusikalstama etikai, sąžinei ir padorumui”, – profesorius J.Minkevičius mano, kad tai yra nusikaltimas ir Lietuvos kultūrai.

Kodėl tokia, atrodytų, įtakinga gildija nesugeba pasiekti, kad atsirastų architektūros įstatymas? Architektų sąjunga šitą klausimą svarstė, bet jėgų, kad jis būtų priimtas, neužteko. Pritrūko atkaklumo. Architektai pripažįsta, kad tarp jų vienybės nėra.

Kas būna, kai priešiniesi

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas Naglis Puteikis apskųstas Specialiųjų tyrimų tarnybai. Už ką? Paprastai sakant, už tai, kad nesutinka, jog Klaipėdos senamiestyje, H.Manto gatvėje, būtų įspraustas daugiaaukštis biurų ir gyvenamųjų namų kvartalas, kurį užsimojo pastatyti bendrovė “Investicijų kvadrantas”.

Paveldosaugininkas apskųstas, kad nevykdo Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, atvėrusio vartus statyboms. Mat teismas nusprendė, kad detalųjį projektą paveldosaugininkai turi palaiminti, nors šie sutartinai mano kitaip. Ir ne tik jie.

N.Puteikis ne vienintelis nepritariantis tokiai “investicijai”. Pasak jo, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyrius taip pat nepritaria šiam projektui. Klaipėdiečiai architektai, ko gero, patys nebūtų projektavę savo mieste tokio svetimkūnio, akivaizdžiai iškrentančio iš senamiesčio konteksto. Bet jo autoriai – kauniečiai. Šie, žinoma, patys nepajėgtų įveikti uostamiesčio valdininkų. Tačiau, tvirtina N.Puteikis, viskam diriguoja turtingi užsakovai, kuriems jis nusileisti neketina.

Pastatas – ne paveikslas

Kodėl projektuoti svarbius statinius tenka bejausmiams architektams, jeigu gerų ir talentingų tikrai netrūksta?

“Architektūra dalykas viešas, brūkšnys kartais keičia žemės paviršių. Dailėje yra kitaip. Paveikslas nepatiko, tu jį nukabinai. O čia pastatyta, įdėti pinigai. Atsakomybė didelė. Architektūra – tai mokslas ir menas. Tai teritorijų planavimas, su statybomis susijęs mokslas – konstrukcijos, patikimumas ir taip toliau. O pati architektūra kaip menas jau yra talento reikalas. Vidutiniškai padaryti gali daug kas. O padaryti aukštos kokybės darbą reikia talento”, – tokias tiesas profesorius J.Minkevičius bando įkalti į galvą savo studentams.

O gal ant kiekvieno statinio vertėtų rašyti autoriaus pavardę? Gal tai kiek sutramdytų tai, kas vadinama paprastai – “chaltūra”?

Profesoriaus žodžiais, anksčiau buvo praktikuojamas toks dalykas. “Paprastai rašo ant reikšmingesnio statinio, kur jau galima pasigirti. O ant tokio prieštaringo kas rašysis. Kitaip žiūrint, ir tai neišgelbės. Čia reikia ir sąžinės, ir kad įstatymai būtų griežti”, – mano profesorius.

Neišgelbės nė konkursai

J.Minkevičiaus nuomone, išeitis lyg ir būtų. Svarbesniems objektams turėtų būti skelbiami projekto konkursai. Iš kelių pasiūlymų būtų išrenkamas vienas ir, jeigu būtina, toliau tobulinamas.

Tačiau architektas būgštauja, kad ir tai ne panacėja. Nes viskas remiasi į kainą. Nereikia ilgai sukti galvos, ką rinksis užsakovas. Aišku, kad rinksis pigiausią variantą. Be to, konkursą reikia finansuoti, o užsakovas šito kratosi.

“Pas mus viešųjų pirkimų įstatymas bjaurus. Negalima pirkti tokio produkto, kuris vertinamas dėl pigumo, bet neturi kitų savybių. Tai nesąmonė. Kol mes šito nepakeisime, nieko nebus”, – konkursai, pasak J.Minkevičiaus, yra tarsi išsigimę.

Profesorius sako matantis ant dviejų svarstyklių lėkščių skirtingus dalykus. Ant vienos – sąžinę ir kultūrą. Ant kitos – pelną ir laikiną efektą. Kas nusveria, architektas net nebesvarsto.

JAUNIUS POCIUS

Parengta pagal dienraštį „Respublika”

Šaltinis: www.respublika.lt