Atšiauri, rūsti gamta ir šilti žmonės. Unikalioje Norvegijos vietovėje dirbusios architektės Ineta Kojelienė ir Kristina Milvidaitė-Striškienė namo parsivežė ne tik tokių įspūdžių.

Globojama UNESCO

Beveik mėnesį trukusios klaipėdiečių stažuotės rezultatas – Pasaulio paveldo centro Vega saloje architektūrinė koncepcija.

Specialistėms buvo patikėta suprojektuoti patalpas, po kurių stogu galėtų įsikurti muziejinės-ekspozicinės bei įvairioms bendruomenės reikmėms skirtos erdvės.

„2008-aisiais šiam objektui Norvegijoje buvo surengtas konkursas, jame dalyvavo norvegų architektai. Mes turėjome peržiūrėti visus parengtus darbus ir pasiūlyti geresnį, naują pastato variantą, – prisiminė K.Milvidaitė-Striškienė. – Tad analizavome pateiktus projektus, jų pliusus bei minusus, atsižvelgėme į analogiškus pavyzdžius netoli salos esančiame žemyne.”

Kaip prisipažino architektės, svečioje šalyje laukė nemažai iššūkių. Vega saloje, įtrauktoje į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, projektuotojams bei statytojams tenka paisyti tam tikrų architektūros, medžiagiškumo reglamentų.

Vertina tai, kas natūralu

Ši vietovė, architekčių akimis, Lietuvoje kiek primena Kuršių neriją bei Minijos kaimą.

Čia pastatai harmoningai papildo bendrą aplinką, tarytum susilieja su gamta. Gana dažnas vaizdas – žole apželdinti namų stogai.

„Šioje saloje ne tik išvien vyrauja mediniai statiniai. Tam tikrose gyvenvietėse nustatyta ir atitinkama spalvų gama – dominuoja bordo, chaki, balta ir pilka”, – vardijo K.Milvidaitė-Striškienė.

Pašnekovių pastebėjimu, Norvegijoje ne tik pagarbiai, bet ir labai liberaliai žiūrima į tokią statybinę medžiagą kaip mediena.

„Norvegai jos turi daug ir architektūroje plačiai naudoja – pradedant nesudėtingomis konstrukcijomis ir baigiant įvairiais pastatais. Tačiau kai pamatėme medinę degalinę, mums buvo šokas. Maža to, šalia jos stovėjo dar vienas medinis pastatas”, – šypsojosi I.Kojelienė.

„Pas mus toks vaizdas tiesiog neįsivaizduojamas, visų pirma dėl priešgaisrinių reikalavimų, suvaržymų. O norvegai labai vertina tai, kas natūralu, ekologiška”, – kolegei antrino K.Milvidaitė-Striškienė.

Stebino draugiški valdininkai

Tad ir pasyvaus namo koncepcija šioje šalyje – taip pat nebe egzotika. Vega salos gyventojai naujai statomuose pastatuose stengiasi kuo efektyviau išnaudoti saulės, vandens bei vėjo tiekiamą energiją.

I.Kojelienė pasidžiaugė, kad kadaise apie pasyvių namų technologijas seminare sukauptas teorines žinias svečioje šalyje galėjo pritaikyti praktiškai.

Pasak architekčių, stažuotė Norvegijoje praturtino ir patirtimi, kuri Lietuvoje vargiai įsivaizduojama.

„Bent jau toje šalies dalyje, kurioje dirbome, labai daug statoma virš vandens. Kadangi krantas uolėtas, nori nenori tenka „eiti į vandenį”. Tad projektuoti tokius pastatus mums buvo savotiškas iššūkis, Lietuvoje panašos praktikos neturėjome”, – pripažino I.Kojelienė.

Pašnekovė neneigė, jog puikią darbinę aplinką nemaža dalimi formavo užsakovų bei atsakingų institucijų atstovų požiūris.

„Patyrėme labai didelį kultūrinį skirtumą – savivaldybėje visi paslaugūs, draugiški, geranoriški, o pas mus dažniausiai visi susiraukę ir pikti”, – pastebėjo I.Kojelienė.

Akių nebado griuvenos

K.Milvidaitės-Striškienės akimis, salos gyventojai nuoširdžiai rūpinasi savo paveldu, tad veikiausiai nelegalios statybos čia neįsivaizduojamas ne tik dėl lokalios vietos, bet ir sąmoningo požiūrio.

„Žmonės čia stengiasi išsaugoti, puoselėti kultūrines, amatų tradicijas. Pavyzdžiui, užsiima gagų pūkų verslu, tad labai rūpinasi šiais paukščiais savo aplinkoje – šalia trobesių stato netgi specialius namukus. Saloje yra išlikę labai daug peryklų. Tai unikali vieta visoje Norvegijoje”, – kalbėjo K.Milvidaitė-Striškienė.

I.Kojelienės teigimu, lietuviai iš norvegų galėtų pasimokyti ir ūkiškumo.

„Kad ir mažiausi namukai, jie prižiūrėti, aplinka sutvarkyta, nepamatysi apgriuvusių, apleistų pastatų”, – įspūdį susidarė pašnekovė.

Pasaulio paveldo fondo Vega saloje užsakymu dirbusios architektės suprojektavo 450 kv. m dviejų pastatų kompleksą.

Pasak pašnekovių, norvegai pristatytą projektą įvertino palankiai. Tačiau ar kūrėjos paliks gilesnį pėdsaką atšiaurioje Vega saloje ir jų vizualizacijos taps kūnu, priklausys nuo finansavimo.

 Lina Bieliauskaitė

Projektinė veikla vykdoma gavus Europos sąjungos paramą pagal Mokymosi visą gyvenimą programą, kurią Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

Šaltinis: "Klaipėda"