Nuo Lenino paminklo nukėlimo 1990 m. vis kyla ir vėl aprimsta aistros dėl Atgimimo aikštės sutvarkymo. Politikų kalbos, architektūriniai konkursai, detalieji planai, galimybių studijos per tuos metus liejosi kaip iš gausybės rago. Pinigai išleisti, laikas prarastas. Rezultatas – nulinis.

Dar kartą apie Atgimimo aikštę, rotušę ir… valią

Paskutinis atodūsis – gyventojų apklausa, kurioje, berods, trys šimtai miestiečių pareiškė, kad aikštę nori matyti kaip žalią oazę su suoliukais, fontanais ir netgi vandens kaskadomis. Demokratija nugalėjo – tik du šimtai respondentų matė aikštę iš dalies užstatytą.

Mero pavaduotojas suskubo patvirtinti savo pritarimą daugumos nuomonei ir pasižadėjo krūtine ginti ją Kolegijoje ir miesto Taryboje.

Puikiai suprantu politiką – būti daugumos (kad ir išreikštos visiškai nereprezentatyvioje apklausoje) valios vykdytoju žymiai saugiau ir mažiau atsakinga negu sunkiai ieškoti racionalaus, bet galbūt šiandien nepopuliaraus sprendimo. O čia dar rinkimai į Seimą nenumaldomai artėja….

Tad galime neabejoti – sprendimas dėl žaliosios aikštės su fontanais bei parkingu po žeme politikų bus priimtas pavydėtina balsų persvara. Pavieniai išdrįsusių nesutikti balsai paskęs skambių pažadų sraute, būsimų fontanų čiurlenime ir parko medžių ošime.

Tuo bus baigtas dar vienas aikštės tvarkymo epopėjos etapas, nes teks imti ir suskaičiuoti tokio sprendimo sąnaudas, jas suskaičiavus ieškoti pinigų, o jų negavus apsiriboti eiliniais pažadais.

Žemiau išdėstysiu dalies savo kolegų architektų ir mažumos klaipėdiečių nuomonę, tikėdamas, kad turi būti išklausyta ir kita pusė. Juolab kad prieš keletą savaičių susirinkę architektai dar kartą bandė atsakyti į klausimą, koks Atgimimo aikštės tvarkymo kelias yra pats perspektyviausias miestui ir jo bendruomenei.

Atmetus tarpinius ir jau nebeaktualius sprendimus, galime apibendrinti esant du pasiūlymus. Pirmas – atvira žalia aikštė, ją išplečiant iki Danės upės. Antras – dalinis (trečdalio dabartinės aikštės ploto) užstatymas, ją sumažinant maždaug iki Lietuvininkų aikštės parametrų. Taigi, apie tai, kodėl reikėtų siekti tokio sprendimo.

Vieta

Dabartinės Atgimimo aikštės vieta – unikali. Jos urbanizacijos istorija siekia XVII a. pradžią. Ši vieta per tuos 400 metų yra pergyvenusi ir viską naikinančius gaisrus, ir įtvirtinimų statybos vajų, ir prestižiškiausio miesto rajono plėtrą, ir pagaliau rusiškos artilerijos siaubą bei po to „atsiskleidusią” Lenino aikštės didybę.

Aikštė yra pagrindinių mūsų miesto arterijų – Herkaus Manto-Tiltų, Liepų-Naujojo Sodo gatvių ir Danės upės susikirtimo vieta. Kita vertus, aikštė yra vieta, kur miestas pirmiausia perlipa upę, ir kur radosi svarbiausieji Klaipėdos pastatai – paštas, magistratas (apskrities valdyba), birža, ir, žinoma, rotušė. Taip šioje miesto dalyje per keletą šimtų metų susiformavo respektabilus miesto centras, išlaikantis ryšį su senamiesčiu, bet demonstruojantis modernias miesto galias ir ambicijas.

Pakanka peržvelgti XX a. pirmosios pusės atvirukus, kad suvoktum, kad būtent čia buvo judriausia, prašmatniausia ir labiausiai fotografuojama miesto vieta. O 1945-aisiais prasidėjo naikinimas. Pradžioje – rusų artilerijos salvės, po to – griuvėsių ardymo talkos, dar išlikusio gyvenamojo namo nušlavimas ir galiausiai – gaisrinės bei apskrities valdybos pastatų nugriovimas 1981-aisiais.

Į žiojėjančią miesto žaizdą (kaip simboliška) pastatėme Leniną – „genijų, kuris atėjo visiems laikams”. Vladimiro Iljičiaus „amžinybė” truko tik gerą dešimtmetį – jis visgi išėjo. Liko didžiulė, ketvirčio senamiesčio dydžio vėjų perpučiama dykra su paradams paplatinta Herkaus Manto gatvės atkarpa. Iškilo beveik hamletiškas klausimas – statyti ar nestatyti? Jeigu nestatyti, tai kaip tvarkyti? Jeigu statyti, tai ką statyti?

Nestatyti

Aikštė nėra per didelė, problema – per žemi ją supantys namai, teigia architektai teoretikai. Rekonstruokime „Klaipėdos” viešbutį, uždėkime keletą aukštų ant rotušės, ir aikštės erdvė bus priimtina. Iš čia atsiveria vaizdas į senamiestį, reikia tik perkloti takus, sustatyti suoliukus ir apšvietimą, atidengti buvusių pastatų pamatus, įrengti fontanus, pastatyti mielas širdžiai skulptūras ir turėsime patraukliausią miesto aikštę. Sukompiliuotos urbanistinės sistemos grandį.

Suprantamas mūsų visų, ypač senosios kartos, prisirišimas prie įprastos aplinkos. Taip pat suprantamas architektų-urbanistų siekis įsprausti miesto vystymąsi į modernių (ar nelabai) teorijų schemas. Bet…

Mūsų amžius trumpas, o atmintis dar trumpesnė. Jau neatmename, kad iki Lenino du dešimtmečius čia jau buvo suoliukai, gyvatvorės, gipsinės gulbės su fontanais ir netgi kukli skulptūra tautų draugystei. Taigi buvo čia tai, ko šiandien taip siekia dauguma. Bet ar aikštė tada buvo mylima taip, kaip Teatro, o gal tokia jauki kaip Lietuvininkų?

Matyt, ne, nes ją tada, kaip ir dabar, košė vakarų vėjai, išvejantys žmones nuo rugsėjo iki gegužės.

Statyti

Kai architektai taria šį baisų žodį, nemažai daliai Lietuvos visuomenės iškyla sunkiai tramdomas noras priešintis. Verslininkai (žinoma, kartu su architektais) siekia sau tik pelno, miestiečiams nelieka nė lopinėlio laisvos žemės, pastato, žinoma, tik „stiklainius”, kurie darko miestą.

Visgi bandykime ramiai analizuoti konkrečią situaciją. Pirmiausia, žinoma, turime apsispręsti, ką statyti. Vietos unikalumas susiaurina pasirinkimo laisvę iki minimumo. Prekybos centras, eilinis administracinis pastatas ar prašmatnus daugiabutis, atsiradęs čia, nepratęs vietos sakrališkumo.

Paprasti pastatai, kaip ir pieva iki Danės upės, paneigs šios vietos unikalumą, galutinai palaidodama miesto centro atkūrimo idėją. O būtent ši idėja ir turėtų tapti pagrindiniu motyvu, ieškant sprendimo.

Klaipėdos centras keitė savo vietą keletą kartų. Iki XIX a. vidurio tai buvo Turgaus ir Tiltų-Turgaus gatvių sankryža. Iki XX a. vidurio centras kartu su rotuše susiformavo dešiniajame Danės krante abipus Biržos gatvės su nedidelėmis aikštėmis priešais rotušę ir Liepų alėją. Ten ir iškilo svarbiausieji miesto pastatai. Sovietiniais laikais nekvestionuotinas visų miestų centras buvo Lenino aikštė, kas ir buvo padaryta Klaipėdoje. Šiuo metu atsakyti, kur yra miesto centras, jo branduolys ir pagrindinis traukos objektas motyvuotai negalėtų atsakyti niekas.

Vakarų Europos miestų centrai (kaip ir Klaipėdos) tradiciškai formavosi greta rotušės arba katedros. Didesnė ar mažesnė aikštė ar bent paplatinta gatvė šalia šių pastatų formavo urbanistinę centro erdvę. Šia tradicija Vakarų krikščioniškosios civilizacijos miestai skyrėsi nuo rytietiškos tradicijos, kur savivaldos pastatai užleidžia vietą centralizuotos unitarinės valdžios rūmams (Kremlius – Raudonoji aikštė; Žiemos rūmai – Rūmų aikštė; Uždaras miestas – Tiananmenio aikštė).

Tad miesto centras su rotuše nėra tik turistinė atrakcija, bet ir vakarietiško miesto identiteto ženklas.

Kol kas Atgimimo aikštės erdvė leidžia atkurti miesto branduolį. Miesto rotušė prieš keletą metų atgavo savo pirminę paskirtį. Savivaldybės administracijos pastatai, pokariu įkurti keturiuose gyvenamuosiuose namuose Liepų gatvėje, yra moraliai ir fiziškai susidėvėję. Gali būti, kad dalį administracijos darbuotojų dar tenkina darbo sąlygos, bet miesto bendruomenei, turinčiai reikalų šiame pastate, jos yra nepakenčiamos. Apgailėtinas laukiamasis pirmo aukšto koridoriuje sukelia pažeminimo ir priešiškumo jausmą kiekvienam laukiančiajam. Tokia padėtis yra diametraliai priešinga ir pačiai savivaldos idėjai.

Poreikis statyti naująją rotušę svarstomas jau seniai. Prieš keletą mėnesių atlikta studija analizavo pastato statybos ekonominius aspektus. Šioje studijoje buvo nagrinėjamos įvairiausios galimos naujos rotušės vietos – nuo jau esamų administracinių pastatų Naujojoje Uosto gatvėje iki tuščių sklypų buvusio Trinyčių fabriko teritorijoje, Danės pakrantėje ir buvusioje „Laivitėje”. Neapeita ir Atgimimo aikštė. Įvertintos ir reikiamos apimtys, statybos kaštai, finansavimo būdai, realizacijos laikas bei atsipirkimo laikas. Išvada viena – kišti milijonus į esamų pastatų Liepų gatvėje rekonstrukciją nerentabilu. Kur statyti – politikų sprendimas ir atsakomybė prieš ateinančias kartas.

Baimė prarasti dalies rinkėjų balsus verčia net neviešinti poreikio statyti dar vieną pastatą valdininkams. Ta pati baimė privertė atsisakyti neabejotinai tinkamiausios naujosios rotušės vietos Atgimimo aikštėje, kur ir vieta šiam pastatui. Prisidengiant architektų, paminklosaugininkų nuomonių skirtumais, keleto šimtų miesto piliečių apklausomis nutarta palikti problemą „ateinančioms kartoms”.

Ne pats blogiausias variantas, jeigu ambicijų neturėjimas, baimė būti neperrinktiems ir tiesiog nenoras imtis solidžių darbų dar dešimčiai ar penkiolikai metų paliks Atgimimo aikštės ir rotušės klausimą nepajudintą. Išgyvenome 25 metus, išgyvensime dar dešimtmetį. Būtų blogiau, jeigu po visa Atgimimo aikšte būtų įrengiama požeminė parkavimo aikštelė, o Savivaldybės pastato statyba ar perkėlimas į periferiją būtų imtas realizuoti. Nepaisant kai kurių politikų pasamprotavimų, tai miesto centrą paliktų merdėjantį, be jokios galimybės ateityje ištaisyti klaidas.

Apie rotušę dalyje Atgimimo aikštės

1. Rotušės ir miesto centro vieta susiformavo jau XIX a. viduryje, reikia tik pratęsti nutrauktą tradiciją.

2. Senoji rotušė dabar vėl yra atgavusi savo paskirtį. Joje, įvertinus ir kitoms žinyboms išnuomotas patalpas, yra apie 2 500 kv. m ploto. Tad naujosios rotušės pastato apimtis atitinkamai sumažėtų ir sudarytų apie 7 000 kv. m. Tai reikštų trečdalio aikštės ploto užstatymą keturių aukštų pastatu.

3. Naujosios rotušės pastato architektūriniam sprendimui reikėtų kviestis žinomiausius pasaulio architektus. Sėkmės atveju pati pastato architektūra taptų mūsų pasididžiavimu ir turistine atrakcija (prisiminkime Bilbao Ispanijoje).

4. Pirmasis pastato aukštas neginčytinai būtų atviras visuomenei su kavinėmis, miesto aktualijų ekspozicijomis ir t. t. Perimetrinis pirmojo aukšto įstiklinimas su senamiesčio ir senosios rotušės apžvalga iš vidaus sukurtų aikštės aikštėje efektą. Iš esmės tai būtų atvira erdvė – aikštės tąsa po stogu.

5. Likusi neužstatyta aikštė (įvertinant beprasmiškai paplatintą Herkaus Manto gatvės atkarpą, prilygtų Teatro ar Lietuvininkų aikštėms su galimybe čia organizuoti miesto renginius).

6. Naujosios rotušės atsiradimas neužkirstų kelio ir netgi skatintų biržos pastato atstatymą pakrantėje. Šis pastatas, kaip ir atstatyti sandėliai kitoje Danės upės pusėje, numatytas ten atstatyti „Salamander” pastatas suformuotų (atstatytų) unikalią Lietuvai upės mieste erdvę.

7. Pagaliau parkavimo aikštelės po pastatu įrengimo kaštai būtų perpus mažesni, o jos užpildymas didžiąją paros dalį būtų užtikrintas.

Ir pagaliau …

„Klaipėdos miesto valdyba netolimoje ateityje ruošiasi statyti naują miesto rotušę, kuri žada būti vienas iš gražiausių pastatų mieste…” (Dienraštis „Vakarai”, 1938 m. balandžio 28 d. )

Vakarų ekspresas 2015-06-26

Martyno VAINORIAUS nuotr.