1. Viešosios komunikacijos ir viešųjų ryšių veikėjai seniai nustatė auditorijos identifikavimo svarbą. Tai kertinė sėkmingo žinutės pasiuntimo sąlyga: neįvertinus ir nesuvokus galutinio žinutės gavėjo kompetencijos „pagauti“ transliuojamą turinį – kalbėtojas pats save pasmerks nesėkmei.

2. Visuotinai ir neginčijamai yra pripažįstama, jog viena pagrindinių teigiamų vakarų demokratijos plėtros pasekmių – natūralus visuomenių vystymasis pažangios (taip vadinamos) visuomenės link. Pažangumo identifikacija priklauso nuo daugelio indikatorių ir jų vertinimo metodų, tačiau mums šiuo atveju, svarbiausi elementarūs visuomeniniai gebėjimai ir norai būti pažangios visuomenės dalimi, tai patvirtinant savo elgesiu viešojoje erdvėje, bendruomenišku dalyvavimu visuomeninėse platformose diskutuojant visuomenei svarbiais klausimais.

3. Naratoriaus asmeninė patirtis ir domėjimosi sfera[1] remiasi į tris polius: I. akademinė veikla urbanistikos srityje; II. profesinė-ūkinė veikla utilitariajame projektavime; III. viešoji politika ir viešasis miestų fizinių struktūrų administravimas.

2015 m. įvykusi mokslinė konferencija[2], kaip ir visos kitos mokslinės ir/ar pseudomokslinės konferencijos, pirmiausia atliko labai sveiką veidrodžio vaidmenį – tiek pranešėjai, tiek ir klausytojai, nelygu rangas, turėjo pakankamai laiko atlikti tylią savianalizę konkrečiame kontekste. Kaip paaiškės vėliau, jau konferencijai pasibaigus, nei iškelti klausimai, nei siūlomi atsakymai 16-aisiais XXI a. metais vis dar nėra įdomūs nei viešojo administravimo/politinio lauko, nei profesinio cecho atstovams[3]. Ką gi, žvilgterėkime dar kartą į konferencijos temą (Miesto architektūra), ir prieikime pradinę išvadą – miesto architektūra nerūpi tiems, kam pirmiausia ji turėtų rūpėti.

Ši išvada nepasako nieko naujo ir nieko netikėto, nepastato miesto administracijos ir politinių struktūrų į nejaukų kampą. Atvirkščiai – tame kampe yra jauku, jame susitinka visi be išimties persipynusių LR miestų administracijų ir politinių struktūrų dalyviai. Netoliese ir aukštesnio rango atskirų ministerijų atstovų grupelės. Ir ne taip ir svarbu, kas ima kompozicinį viršų – karjeros specialistai ar politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Liūdna, bet juos vienijantis dalykas yra tai, jog jiems nerūpi.

Kuo gi pasireiškia toks nerūpestis? Tikrai ne pavieniu nerūpestingumu. Greičiausia Gustavas Le Bonas[4] garsiajame savo veikale „Minios psichologija“ buvo velniškai teisus, teigdamas, jog pakankamai nekvaili pavieniai asmenys, tapę minia, praranda gebėjimą blaiviai mąstyti, tuo pačiu nuveikti ką nors naudingo. Taigi nerūpi, nes nemąstančia minia lengva manipuliuoti, o manipuliuojamai masei lengva įteigti, kas teisinga, o kas ne, ką reikia daryti, o ko reikia vengti. Pailiustruokime vykusios konferencijos dalyvių pokalbiu. Ponia dab. vicemerė[5], buv. miesto savivaldybės administracijos direktorė[6] skundėsi konferencijos dalyviams, jog nėra įmanoma koreguoti miesto ribos, nes konkretaus rajono savivaldybė to neleidžia[7]. Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto pirminikas[8] papildė, jog dėl švytuoklinės migracijos procesų gauname situaciją, kai ore kabo keli tūkstančiai vaikų, kuriems miestas negali užtikrinti socialinių paslaugų, nes šių vaikų deklaruotos gyvenamosios vietos yra rajono savivaldybėje, todėl nėra surenkama pakankamai lėšų mokestiniu pavidalu, kurių pagalba būtų statomi ir/ar plečiami vaikų darželiai. O rajono savivaldybės klerkai savo ruožtu džiaugiasi, jog šie vaikai ieško socialinių paslaugų  miesto ribose ir taip juos paliuosina nuo to pačio pobūdžio problemos.

Trumpa remarka: liūdniausia šioje vietoje yra ne tūkstančiai, kaip pasirodė – ne itin kam reikalingų, vaikų. Bet tai, jog daugiau konferencijos, miesto architektūros tematika, pradžioje, politinės miesto valdžios atstovų nebuvo[9]. Nerūpi – tai nerūpi, ne veltui nuo to ir pradėjome. Grįžkime į konferenciją.

Prof. Dr. Zigmas J. Daunora mielai atsakė, kad visi atsakymai ir sprendimai, tame tarpe ir šiai sisteminei visų Europos miestų socialinei problemai, aiškiai išguldyti ES planavimo direktyvose, kalbančiose apie strateginių miestų-regionų planavimą, kurios LR yra ratifikuotos ir galioja (!) – atsiversk ir perskaityk. Ponas[10] Lietuvos architektų rūmų pirmininkas patikslino, jog pagal šiandien galiojančius teritorijų planavimo teisės aktus, ne tik nėra problemų keisti administracines ribas, bet ir yra precedentų. Žinoma, tokie nereikšmingi pasisakymai vargu ar gali kam nors rūpėti, juk net „Europos urbanistikos chartijos“ lietuviškasis leidimas, praėjus 20 metų po išleidimo Lietuvoje, taip ir lieka asmeniniu profesoriaus Z.J.Daunoros pasiekimu, kuris niekam nerūpi. Nerūpi ir tiek.

Mielam skaitytojui naratorius turi pripažinti, jog jis, galbūt naiviai, bet tikisi, jog šį nerūpėjimą palaipsniui pakeis besikeičiantis bendruomenės mentalitetas ir sovietinio raugo nešiotojus pakeis laisvo vakarų vėjo nešėjai. Šiandien mes galime lengvai susivokti kas mes tokie, paklausdami savęs ar mums rūpi[11]. O jeigu net sau atsakyti nedrįstame, tai leiskite bent priminti senąją išmintį – jei kalbėsi, tai pasakysi ką jau žinai, bet jei klausysies – gali sužinoti ir ką nors naujo[12]. O cecho kolegoms pridedame ir trumpą remarką: jeigu nerūpi – tai nepadės ir tai.

Architektas Petras Džervus

[1] Čia šiaip, kad nereikalingi klausimai skaitytojo nekamuotų.

[2] Mokslinė konferencija TERRA URBANA: MIESTO ARCHITEKTŪRA, 2015-06-26, Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka, H.Manto g. 25, Klaipėda.

[3] Miesto piliečių/miestiečių šiame kontekste neminėkime tyčia.

[4] Neveltui pažvelgę į Gustavo Le Bono nuotrauką išvysime lyg iš akies luptą šiandieninį lietuvišką hipsterį – ryšys tarp jo idėjų ir šiandieninių problemų – nenuginčyjamas.

[5] Vicemeras – Miami Vice gerbėjas (aut. past.)

[6] Aukščiau miesto administracijoje nieko nėra – tai pastaba jaunimui, kuris nesusigaudo miestų administracijos struktūrose ir yra vangūs prie balsadėžių, tačiau sapnuoja, jog turi mistinę galią daryti įtaką miesto valdymo procesams.

[7] Miesto administracijos atstovai yra įsitikinę, jog suburbanizacijos procesų pasekmėje, naujakuriai peršokę administracinę miesto ribą, perneša ir savo mokestinius resursus ne miesto naudai, tačiau vis dar reikalauja socialinių paslaugų iš miesto, kurį apleido, administracijos. Bet ką darytų su naujai įgytais infrastruktūrinais plotais, kurie, užstatymo tankumui ir populiacijai skystant, pareikalautų beprecedentinio užslėpto subsidijavimo – klausimo nekelia.

[8] Aukštas postas, bet ne pabaiga, dažniausia naudojamas laikinai (aut. past.).

[9] Dar buvo pastebėti keletas miesto administracijos atstovų, bet apie tai, kaip jie dingsta iki pirmosios kavos pertraukėlės arba turi realius įgaliojimus stebėti bet nesikišti, dėl temos platumo – pakalbėsime kitąkart.

[10] Turėtų būti valdovas – rūmai visgi. Šio verbalinio kalambūro autorius tebūna išlaikytas paslaptyje. (aut. past.).

[11] Miestas kuriame mes veikiame ir kuris veikia mus, ir jo architektūra.

[12] Tai skirta miesto politikams.