Vaidotas Dapkevičius

Tekstas ir miestas

Fonetinis šio straipsnio antraštės panašumas į populiaraus amerikietiško serialo pavadinimą neatsitiktinis. Garsas tik viena teksto kodavimo ir atgaminimo priemonių, šiuo atveju labiau tikslinga nei atsitiktinė. Tikslas, atkreipti dėmesį į antraštę – ne pagrindinis, ji tik sustabdo skaitytoją ties šiuo leidinio puslapiu. Toliau, jau šios įžangos pagalba tu jau atsiduri žemiau, giliau. Tekstas pradeda skleistis į minties labirintą. Nuo fetišizuoto orientyro link teksto autoriaus miesto.

Jei formą pavadinčiau raide, tai pastatą jau tektų įprasmint žodžiu. Ansamblis – jau sakinys, kvartalas tai pastraipa. Ir taip iki teksto, iki miesto. Priemonės harmonizuojančios prozos tekstinį kūrinį, vienodai veikia ir urbanistinėje struktūroje. Laikas, erdvė, motyvas, tema, segmentacija.   Nors miestas, skirtingai nuo literatūrinio kūrinio, įprastai nėra autorinis kūrinys, greičiau atskirų tekstų rinkinys su bendra tematika, jis turi būt (į)skaitomas. Ypač tų, kurie vadina save rašytojais ir siekia bendros autorystės.

Deja šiuolaikinis architektūros tekstas vis dažniau mus maitina antraštėmis ar ištraukomis. Architektūros “rašytojai” uoliai įvaldo fragmento principą. Citata dažnai nebeturi nuorodos į pirminį jos autorių, o urbanistinio teksto visuma praranda struktūrines sąsajas tarp atskirų teritorinių  ir istorinių elementų.

Žymus Liuksemburge gimęs architektas, teoretikas Leon Krier, savo darbuose nagrinėjantis urbanistinės morfologoijos principus, tipologizuojantį modernistinės architektūros modelį ironiškai prilygino mikčiojančiam tekstui^[1].

Architektūros kalba. Leon Krier.

Daugumai suvokiamu teksto atributu mieste tampa postmodernistiniu tiesmukumu pradėtas rašyti Klaipėdos vardas uostamiesčio panoramoje, o netikėtu atradimu net kai kuriems architektams – Visų Šventųjų bažnyčios varpinės bokšto citata Šiuolaikinio meno centro pastato išklotinėje Vilniuje.

Nuotrauka iš leidinio “Architektūra sovietinėje Lietuvoje”^[2], 2012.

Miesto architektūros cenzoriumi liberalėjančioje visuomenėje tapo susitarimo principas ir formalių teisės normatyvų sistema. Šriftas, buvęs tik priemone, pakeitė patį tekstą, o forma tapo turinio pakaitalu. Prozos kūrinys miesto architektūroje – nykstanti kategorija ne tik Lietuvoje. Architektūrinio teksto konstrukcija labiau primena periodiką, kurios galutinį variantą skrupulingai peržiūri visuomeninis redaktorius. Natūralu kad po nepriklausomybės atgavimo bepradedantis atsirasti architektūros kritikos žanras apmirė. Diskurso kūrybiniame procese vakuumas tiesiogiai įrodo tokio diskurso tęstinumo poreikį kūriniui atsiradus.

Įdomu kad pastaruoju metu atsirandančius ženklus, jog Lietuvos architektūros kūrėjai siekia teksto savo kūryboje, parodo… autorinių darbų knygos formatas. Jei prie to dar pridėtume meninės parodos formato architektūroje atgimimą, beliktų pagrįstai tikėtis kad tekstas į miestą grįžta.

Tekstas spausdintas Kaligrafijos sąsiuviniai, 2014/1(10). Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda 2014

^[1] Krier Leon, Drawing for architecture. The MIT Press, Cambridge, 2009.

^[2] Drėmaitė Marija, Petrulis Vaidas, Tutlytė Jūratė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius 2012.