Publikacijos
ARCHITEKTŪRINĖ MORALĖ: MITAS IR TIKROVĖ MODERNIOJE LIETUVOJE [ II ]
Prie kiekvieno „ypatingo projekto“ „gimdymo“ stovi 10 ar daugiau projekto dalių vadovų. Projekto vadovą skiria ir samdo statytojas. Projekto vadovo statusas leidžia apriboti architekto autorines pretenzijas, geriau spręsti užsakovo problemas su kitais, aukštesnio rango vadovais, derinančiais projektus apipusiu susitarimu, leidžia išvengti atsakomybės už kartais pasitaikančias įstatymų interpretacijas statybų versle užsakovų pamėgtose teritorijose.
Projekto vadovas taip pat gali „padėti“ neatestuotiems projektuotojams ir už kuklų atlyginimą (paprastai už 10 procentų nuo projektavimo darbų vertės) pasirašyti ant projekto.
ARCHITEKTAS – TIK VIENAS IŠ 10 PROJEKTUOTOJŲ
Architektas tėra vienas iš dešimties projekto dalių vadovų ir teoriškai, o kartais ir praktiškai, jo veikla baigiasi parengus objekto pagrindinius brėžinius kitiems projekto dalių vadovams. Projekto šeimininku lieka projekto vadovas, dažniausiai – ne architektas. Projekto autorius dingsta iš viešosios erdvės. Neveltui per Žalgirio arenos atidarymą Kaune, tik auditorijai pradėjus skanduoti „architektas, architektas“, buvo paminėta ir E.Miliūno pavardė.
Žinoma, dalis architektų, dėl šventos ramybės, turi projekto vadovo atestatą ir vadovaujasi projektavimo proceso logika: kūrinys – techninis jo atlikimas – realizacija. T.y. autorius (architektas) – architektų, inžinierių grupė – statybos vadovai, statybininkai. Tačiau faktiškai formali projekto vadovo funkcija dažniausiai pavedama projekto vadybininkui, dažniausiai inžinieriui.
Architektų projektavimo įmonės, norėdamos gauti leidimą ypatingų statinių projektavimui, turėdavo įdarbinti ne mažiau 8 įvairaus profilio projekto vadovų. Ne visos galėdavo įdarbinti tokį skaičių, todėl samdydavo juos prieš įmonės atestaciją, o gavus atestatą po mėnesio ar dviejų bendru susitarimu atleisdavo, nes neturėjo nei fizinių nei finansinių galimybių juos išlaikyti.
Po dešimtmetį trukusių pastangų ir ginčų su statybos verslo ir statybos inžinierių sąjungos vadovais ir juos remiančiose statybą kuruojančiose ministerijose pasipriešinimo, vistik Seimas priėmė Statybos įstatymo pataisą, kuria architektų projektavimo įmonėms atestavimas nebėra būtinas.
YPATINGAI MIGLOTA SRITIS – YPATINGI STATINIAI
Manau, Aplinkos ministerija sudariusi ypatingų statinių sąrašą, galėjo pagrįstai „didžiuotis“. Sąraše: 9 įrenginiai statiniuose, 45 sudėtingų konstrukcijų ir sudėtingų technologijų statiniai ir apie 100 visuomeninės paskirties statinių, kuriuose randasi 100 ir daugiau žmonių. Taip pat – kultūros paveldo statiniai ir gyvenami namai daugiau kaip 5 aukštų. Keleta jų, aktualių architektui, o ypač eiliniam žmogui, bandysiu aptarti.
Ypatingų statinių kategorijoje randame: „aukštybinį (daugiau kaip 5 a.), daugiabutį gyvenamą namą bei visuomenės poreikiams naudojamą pastatą, kuriame vienu metu būna daugiau kaip 100 žmonių“.
Iš pirmo žvilgsnio – tai sveiku protu nesuvokiami pastatų požymiai, kurie profesionaliam architektui, rengiančiam projekto architektūrinę dalį, jokios įtakos neturi. Tačiau, turint galimybę varijuoti vienu asmeniu ar vienu aukštu reiškia, kad pastatas iš ypatingo oficialiai gali būti pervestas į neypatingo statusą, suteikiant užsakovui ir projektuotojui visai kitas galimybes. Nes, kaip žinia, neypatingą statinį gali projektuoti ir neatestuotas architektas ar inžinierius, turintįs trijų metų darbo stažą.
Esu įsitikinęs, jog visi antžeminiai statiniai ir tie požeminiai (povandeniniai) statiniai, kurie skirti žmonėms gyventi, dirbti ar kitoms jų reikmėms tenkinti – yra kiekvienam žmogui ir jo buičiai, veiklai bei jo egzistencijai svarbiausi, todėl skirstyti juos pagal aukštus, metrus ar darbuotojų skaičių yra amoralu. Kaip amoralu yra vienus objektus leisti projektuoti tik atestuotiems specialistams, o kitus – neatestuotiems.
ARCHITEKTAS – ĮGALIOJIMŲ MAŽAI, ATSAKOMYBĖS DAUG
Visgi, viena opiausių architekto profesijos problemų – neadekvatus projektavimo procese ir visuomenėje vyraujantis architekto statusas.
Statybos įstatymas ir jau minėti kiti teisiniai aktai ignoruoja architekto kaip kūrėjo asmenį, neskatina dirbti kokybiškai. Priskirdami architektui tik estetinę projekto dalį, jie tarsi pamiršta, kad architektas ne tik nupaišo fasadus, tačiau organizuoja pastato vidaus ir išorės erdves, ieškodamas optimalaus sprendimo žmogaus veiklai jose. Užmirštama ir tai, kad nuo architekto sprendinių priklauso žmogaus darbo ir buities komforto lygis. Pagaliau nuo jo sprendinių didžiausia dalimi priklauso ir pastato kaina bei eksploatacijos išlaidos.
Būtų gerai, kad kada nors Architektūros įstatymas taptų pagrindiniu įstatymu, ne tik reglamentuojančiu profesinę architektų veiklą, bet ir užtikrinančiu kokybiškos aplinkos formavimą.
Tada ir architekto profesija galėtų būti valstybės tiek reguliuojama, kiek tai susiję su valstybės ir visuomenės interesais.
JUODOJO SĄRAŠO PABAIGOS NEMATYTI
Grįžkim prie nagrinėjamos temos – architekto moralės. Kas gi architektas yra šiuolaikinėje Lietuvoje: kūrėjas ar amatininkas ?
Kad būtų aiškiau, pateiksiu keletą objektų, sulaukusių nevienareikšmiško visuomenės vertinimo. Beveik visuose architektūrinė dalis, (penki procentai projekto pagal statybos funkcionierių skalę) atlikta profesionaliai, tačiau viešas interesas vienu ar kitu aspektu visur pažeistas. Formaliai, pagal įstatymus architektas (kaip ir projekto santechnikas, elektrikas ar kiti specialistai), nieko dėtas. Tačiau…
Kažkada į Vilniaus architektūrinę-urbanistinę tarybą buvo pristatytas individualių blokuotų gyvenamųjų namų kvartaliukas Žalgirio futbolo komandos treniruočių aikštėje.Antakalnyje. Aarchtaryba projektą atmetė. Futbolo aikštė išliko ir iki šiol eksploatuojama futbolininkų…
Verslo centro „Novotelis“ projektas berods triskart buvo derinamas Vilniaus urbanistinėje-architektūrinėje taryboje ir visus 3 kartus buvo atmestas. Autoriui siūlyta tobulinti projektą iš esmės, pasikviečiant į pagalbą kūrybingus architektus. Galiausiai, „Novotelio“ vizualizacijas pamatėme per TV, kai jau buvo iškasta duobė pamatams. Kultūros ministerijoje pripažino, kad projektas nepriimtinas tiek urbanistiniu, tiek paminklosauginiu aspektais, tačiau, neva nieko nebegalima padaryti, nes užsakovas, neva sutiktų atsisakyti projekto realizacijos tik tuo atveju, jeigu savivaldybė padengtų išlaidas už atliktus darbus, užsakytas statybines medžiagas ir t.t…
„Akropoliui“ buvo leista pristatyti vieno aukšto priestatą (14.000 m2), tačiau natūroje šis tapo 2 aukštų ir trigubai didesnio ploto. Negana to, svetimame sklype, ant Ozo šlaito savavališkai pradėtas statyti keliolikos aukštų administracinis pastatas, iškirtus pušis ir įrengus parkingą. Nepaisant Vilniaus mero ir „Vilniaus prekybos“vadovų spaudimo, visgi pavyko bent jau sustabdyti administracinio pastato statybą.
Kaune, Laisvės alėjoje, su dideliu entuziazmu nugriautas „Merkurijus“. Kas toliau…?
Palangoje, prie Meilės alėjos, kavinei kopose buvo duotas leidimas pastato stogo rekonstrukcijai. „Berekonstruojant“ stogą, šalia, kopose, pajūrio zonoje, iškilo visiškai naujas pastatas.
Be to, greta, kopose, parko teritorijoje, stovi dviejų aukštų karkasas pastatytas pagal statybos leidimą be parašo…
Palangos vyriausiais architektais, nuo nepriklausomybės atkūrimo, spėjo padirbėti jau keliolika architektų. Paskutiniąjam, berods 14-tąjam, iškelta byla už kyšininkavimą.
Unikalioje Kuršių Nerijoje prioritetai tarsi turėtų būti aiškūs ir suprantami kiekvienam – išlaikyti unikalius gamtinio bei istoriškai susiformavusios vietovės, ypač gamtinių ir kultūrinių kompleksų, vertės požymius Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Tačiau ir čia, skaudžias pasekmes sukėlė žuvies restorano statyba pamaryje, Juodkrantėje. Grubi intervencija į natūralią aplinką, prarastas vizualinis ryšis su pietine gyvenviete, pažeisti gamtinės Kuršių nerijos vietovės vertės požymiai. Nuo senovės pamarys priklausė žvejams, o karčiamas statydavo prie kelių.
VIETOJE EPILOGO
Valdovų rūmų direktorius žurnalistams pareiškė: „Mes neteigiame, kad taip buvo. Mes teigiame, jog taip galėjo būti…“ Štai jums ir hamletiškas klausimas „būti ar nebūti“, kainavęs beveik 400 milijonų mokesčių mokėtojų litų.
„Rūmai yra paminklas jam (A. Brazauskui). Atsiprašau, bet po 100 ar200 metų bus sakoma:Gediminas statė pilį, Žigimantas Augustas rūmus perstatė, o A.Brazauskas atstatė“ („Lietuvos žinios“, 2013.07.05).
O autorių tai ir vėl nepaminėjo…
www.pilotas.lt 2014-02-04
